BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

20, tripas po Indija ir visa kita :)

Sveiki! Po ilgo laiko turiu galimybe naudotis kompiuteriu neribota laika. Is anksto atsiprasau, nes tekstas bus be pauksciuku ir varneliu- lietuviski rasmenys nelabai populiarus Azijoje (nu kaip cia taip dabar!?). Nuo paskutinio blogo prisikaupe nemazai nauju patirciu ir nuotykiu kuriuos pabandysiu jums trumpai nupasakoti :)

Pradesiu nuo paskutiniu dienu Asia Plateau centre. Artejant isganingajai sausio 29 dienai, kada turejau but paleistas i laisve, pasijutau kazkaip keistai- panasus jausmas apima paliekant namus. Visi man buvo broliai ir seserys, 2 menesiai prabego, kaip 2 dienos. Masciau apie tai koks cia atejau ir koks iseinu. Buvau tolerantiskas, tapau dar tolerantiskesnis, igavau nauju igudziu, tapau kiek atviresnis. Viduje issivyste ramybes jausmas- tapau drasesnis pasitikti gyvenimo metamus issukius. Nepaisant siu pokyciu, kurie yra labiau vidiniai, likau tas pats Rapolas, gal tik labiau ideges :) Bet apart viso sito svarbiausias turtas kuri issiveziau tai kruva nauju draugu aplink pasauli.

Pries isvykstant dar spejau patekti i kurioziska situacija: nusprendziau parduoti savo sena kompiuteri, kuris keliaujant taptu nereikalingu 4kg sverianciu plastmases pusfabrikaciu. Is pradziu turejau viena pirkeja, kuris jau gera menesi klausinejo ar nenoriu parduoti kompiuterio. Kadangi nenorejau jo parduoti brangiai, o kainose visiskai nesigaudziau, paprasiau vieno is kompiuteristu, kad ji ivertintu. Taip jau gavosi, kad jis ivertines kompiuteri atsistojo i pirkeju eile. Uzvire kova kam labiau reikia to kompiuterio- vienas nori ismokti naudotis kompiuteriu, kitam jo reikia nes jis mokina vaikus. Galiausiai padariau isvada, kad parduodu pirmajam su salyga, kad palikdamas centra jis perparduos ar atiduos kompiuteri antrajam.

Atvykdamas i Indija susidejau daiktus kuriu man reikes ir gal prireiks. Nenoriu keiktis viesai, tad nesakysiu ka apie save galvojau kai pradejau pakuotis kuprine. Atrodo, kad turejau viska, ka uzgyvenau per 20 metu. Tik be puodu ir keptuves. Kadangi planavau keliauti po Indija, kuprines svoris patapo svarbiu faktorium. Atsikrates senu kompiuteriu, nusprendziau atsikratyti ir kaikuriais drabuziais. Ju buvo visas maisas. Perdaviau juos Khalidui- jis panasaus ugio ir nera turtingiausias zmogus Afganistane. Tapo iprasta, kad visur pradejau kelti salygas, taigi ipareigojau ji nunesti visus drabuzius, kurie jam netinkami, i vietini kaima ir isdalinti skurdesniems vaikams.

Atejus 29d. apturejau paskutinius pusrycius bei pietus ir pradejau atsisveikinimo maratona. Teko apibegti virtuve, ofisa, sugaudyti visus zmones. Labiausiai nesuprastas buvau afrikietes Hanan- kaip imanoma isvaziuoti diena pries gimtadieni? Nepaisant ivairiu protestu mazdaug 16h vietos laiku palikau centra. Pasiseke, nes kaip tik ta diena buvo keletas automobiliu kurie vyko i Pune. Vel kelione linksmaisiais kalniukais, si karta zemyn. Pakeliui keleta kartu vos isvengem susidurimo, bet Indijoje tai neturetu stebinti. Autostradoje (?) vienas senas automobilis su kokiais 6 keliaiviais tiesiog sustojo paskutineje juostoje. Matomai vairuotoja pasauke gamta. Tuo metu kaip tik diskutavome, kad didziausias issukis Indijoje yra prarasti vairuotojo pazymejima. Atvykes i Pune trumpam patekau i AP vyresniuju susirinkima. Gavau the economist zurnalu ir kresla balkone. Laika leidau skaitydamas britu apzvalgininku straipsni apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir konflikta del Vilniaus.

Mergina kuri sutiko mane pahostinti Puneje vardu Tenzin. Ji buvo atvykus i Panchgani kelioms dienoms, kaip tik per savo gimtadieni. Ji buvo savanore praejusiais metais, kartu su Egle. Iskart su kuprine kartu nuvykau i tibetieciu susirinkima. Mazdaug kas menesi jie renkasi pas ka nors namuose padiskutuoti savo sallies klausimais ir siaip pasizmonet. Susirinkimas pasitaike neeilinis, buvo renkamas naujas prezidentas, patarejai. Pasibaigus oficialiai daliai viskas peraugo i vakareli. Susipazinau su tokiu vokieciu. Pabandes kalbeti vokiskai, supratau, kad beveik praradau galia kazka pasakyti vokiskai- suprast galiu, bet jei reikia kazka pasakyti i galva lenda tik angliski zodziai. Mazdaug 12 valanda is kazkur atsirado tortas, buvau siltai pasveikintas su jubiliejum ir pakviestas i kita vakareli/vakariene sekancia diena. Namo parsiradome gal 4 valanda nakties.

Puneje gyvenau kartu su 5 studentemis is Tibeto ir viena moterimi is Irano. Ji buvo apiplesta Indijos traukinyje. Prarado visus pinigus ir dokumentus. Viena diena ji tiesiog pasibelde i duris ir paprase nakvynes. Tuo paciu ji Puneje ieskojo savo vyro ir sunaus, kuriu nemate jau 20+ metu. Apskritai visa si istorija man pasirode kazkaip mistiska. Taip ir nesuvedziau galu kas kaip ir kodel.

Sekanti ryta mane isgasdino telefono skambutis. Garsas lyg ir mano telefono, bet per du menesius AP centre atpratau naudotis telefonu, nei karto neteko sulaukti skambucio. Skambino mama su broliu ir pasveikino/primine kad sausio 30d. mano gimtadienis. Taigi sunkiai atsikele, papusryciave issiruoseme siek tiek apziureti Pune miesto. Pune vienas is tu nuobodziu Indijos miestu, be architekturos ir betvarke infrastrukturoje. Didelis kaimas su 2mln. gyventoju. Vienintelis isskirtinis bruozas- visiska betvarke gatveje. Kiekviena karta kirtus sankryza verta padekoti auksciausiajam. Vienintelis aiskesnis atsiminimas likes is trumpo apsizvalgymo mieste- dramblys liudnai sliukinantis gatve. Atrode toks didelis tarp visu tuk tuku ir liudnas. Na, ne miestas dramblio gimtine matomai :)

Vakarelis vyko pas viena turtingiausiu tibetieciu visoje Pune. Susirinko beveik tie patys zmones. Vakariene, kuri vyko ant terasos su vaizdu i Pune, buvo kiek panasi i lietuviskus koldunus. Po 2 menesiu teko is naujo atrasti jautiena. Is ramaus vakaro viskas transformavosi i triuksmingesni party su sokiais ir tt. Su tibetieciais diskutavom laisves klausimais- ju situacija pasirode labai panasi i Lietuvos. Okupuoti komunistines Kinijos, patiriantis ivairias represijas, stengiamasi idiegti nauja tapatybe, kad zmones pamirstu, kad yra tibetieciai. Beveik visi tibetieciai Puneje nei karto nebuvo Tibete. Ju tevyne jiems kaip pasaku salis, gyvuojanti is tevu ir seneliu pasakojimu. Daugelis ju yra tiesiog politiniai pabegeliai Indijoje. Nusprendziau, kad dalyvausiu akcijose uz laisva Tibeta rytu Europoje. Kartu su dokumentais savo kuprineje transportuoju i Lietuva Students for free Tibet plakata. Manau jis atras savo garbinga vieta ant mano kambario sienos. Apskritai pajutau, kad jeigu anksciau buvo salys kurios pareme Lietuva, siekiancia nepriklausomybes, tai mano pareiga paremti tautas esancias panasioje situacijoje. Atsilyginti geru i gera.

Kelios dienos Puneje prabego linksmai ir greitai. Sekanti stotele buvo Goa- maza valstija Indijoje. Izymi savo papludimiais, istorija (priesingai nei visa Indija jie buvo portugalu, o ne britu kolonija), bei tusais ir laisvu gyvenimo budu, kuri ten atnese hipiai. Nors mano nuomone laisvos dvasios ten nelike nei kruopeles, veikiau komercija paremta kazkokia viliojancia praeitimi ir pigiu alkoholiu.

Taupumo sumetimais visas atkarpas Indijoje nusprendziau iveikti traukiniais naktimis. Apie traukinius Indijoje girdejau 1000 ir 1 istorija: buvau prigasdintas, kad miegociau su kuprine po galva, dokumentais po drabuziais, neimti maisto jei kas pasiulytu pavaisint. Puneje atejus i stoti iskarto prisiminiau visus pasakojimus- jei Pune gyvena 2 mln. gyventoju tai atrode, kad 1 mln. ju glaudziasi traukiniu stotyje. Aplinkui galejai isvysti nuogus gulincius vaikus, smirinejancias valkatas, rekaujancius pardavejus, valkataujancius sunis, kates tarp begiu (kitoje stotyje dar maciiau ir ozkas) ir siaip visa laika kazkur skubancia minia. Mano traukinys kaip ir pridera velavo gera valanda. Niekas nezinojo tiksliai i kuri kelia jis atvaziuos- viskas labai indiska. Buvau tikrai dekingas Tenzin, kad ji mane palydejo ir padejo susirasti reikiama traukini. Pries paliekant Pune ji man dar padovanojo knyga apie Dalai Lama, kad kelione neprailgtu.

Valanda veluojantis kilometrinis traukinys buvo prikimstas zmoniu, nemates sluotos nuo pat pagaminimo datos. Iskart pradejo smirineti visokio plauko prekybininkai, keletas plastakiu. Kadangi sedejau prie lango, tai labiausiai uzknisantis dalykas buvo tai, kad visi indai meta siuksles per langa. Savisvietai- langas, tai toks dalykas kuris neturi nieko bendro su stiklu- na, turi, bet tas stiklas jau nebeturi nieko bendro su langu :)

Isvaziuojant is Pune teko pravaziuoti per lusnynu kvartalus- vaizdai graudinantys. Pusnuogiai zmones sedintys ant siuksliu kalvu, ant begiu gulintys vaikai, rujomis lakstantys sunys (kaulai ir oda). Pasidaro kiek siurpu, kai pagalvoji, kad apie 40% zmoniu Indijoje gyvena zemiau skurdo ribos. Visai nemazai, kaip tautai su 1.3 mlrd. zmoniu?

Naktis traukinyje buvo salta, kratanti ir nejauki- langas, kaip jau minejau, neturejo nieko bendro su stiklu, kuri anskciau galedavai nuleisti, tad visa laika pute vejas is lauko, taip pat buvo ijungti fenai- jau visas uraganas. Keliavau pigiausia klase, kas reiske, kad yra 3 gultai nuo grindu iki lubu. Taip ir neteko uzmigti ilgesniam laikui. Kartais, kai atrodydavo, kad uzmigsiu, mane pazadindavo koks prekybininkas siulantis nusipirkti cipsu ar dar kokio velnio.

I Margao stoti atvykau apie 5h ryto. Pasiseke, kad traukinyje buvo zmoniu, kurie turejo islipti toje pacioje stotyje- Indijoje tu tiesiog turi zinoti, kokia yra sekanti stotele, nes niekas traukinyje to nepranesineja. Apskritai Indijoje reikia priprasti, kad visada turesi klausti zmoniu- cia nera jokiu zenklu ar rodykliu, viskas vykstas pagal kazkokius mistinius susitarimus.

Zinojau, kad mane turi pasitikti zmogus vardu John. Buvo sutarta, kad jis manes lauks ant tilto tarp dvieju keliu. Kadangi nusprendziau nevargti del sim korteles, tai tekdavo patiketi gera zmoniu valia ir atmintimi- mano laimei, niekas manes nepamirso. John’a sutikau ant vienintelio tilto. Buvau nuveztas i jo (?) namus pieciau nuo Margao. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai masinoje turejau galimybe susipazinti su zmogumi, kuris mane prieme pagyventi kelias dienas. Daugiau Johno taip ir nemaciau. Namas buvo didziulis, su visais patogumais, bet negyvenamas- toks vaizdas, kad skirtas tik sveciams. Gavau trigule lova, atskira vonios kambari ir keleta uodu. Salia namo buvo dar maza trobele, kurioje gyveno du pagyvene namo priziuretojai su hyper aktyviu sunimi.

Ryte susitikau su Rachel- ji gyveno tame paciame name. Buvome susitare is anksciau, kad susitiksime Goa. Nuvaziavome i Margao pasivaikscioti ir susitikti su Luis- zmogumi kuris padejo susirasti nakvyne ir siaip pagelbejo naudingais patarimais. Su juo susipazinau AP centre, jis siuo metu dirba su India I Care. Margao aplankem centrini turgu su daug prieskoniu ir dar daugiau kinietisko slamsto. Susitikimas su Luis buvo linksmas, kaip visada- tai zmogus, kuris nestokoja geros nuotaikos. Man buvo pravestas jo namu turas- zinoma, gidas buvo pats Luis :) jis gyvena labai sename portugalu statybos name, kuris atrodo ispudingiau uz daugeli turistiniu nameliu. Nezadu listi i detales ir pasakoti kas kur auga, kokia ekspozicija kokiame kambaryje. Viskas atrode labai miela ir padaryta su meile. Jis vienas is tu zmoniu, kuriam nerupi, kaip elgiasi likusi dalis tautos- savo kieme jis isirenge maza naturini sodeli darzovems, rusiuoja siuksles, nors daugeliui Indijoje tai tik sukeltu juoka. Man jis pasirode labai laimingas zmogus. Veliau Luis parekomendavo viena restorana vakarienei salia namu, kur jis pazinojo seimininkus. Siuo aspektu, buvo pataikyta i desimtuka- jie turejo turbut skaniausia zuvi visoje Goa. Ten sugrizome ir sekancia diena- teko paragauti netgi ryklio :)

Sekancia diena nusprendeme pacilinti prie juros- dienos metu sauleje temperatura pasiekia gal 35 laispsnius ir antra diena is eiles vaziuoti kazkur kazko lankyt, butu buve veikiau kancia. Ir siaip sau pries keliaujant pasakiau, kad nevaziuoju visko pamatyti. Jura buvo silta, su begiojanciais krabais ant kranto, palmemis ir visa kita- man kiek primine pafotoshopinta nuotrauka :) Vienintelis nezymus minusas- aplinkui vien tik rusu turistai ir jau rusiskai snekantys sari pardavejai. Kazkaip juokingai atrodo pamacius inda snekanti rusiskai. Visa Goa, anksciau buvusi portugalu kolonija, dabar panasu patampa rusu. Papludimiuose galima pamatyti vien tik rusiskus uzrasus, is bariuku sklinda Ivano slageriai, klubai savo angliskose agendose rusiskai uzraso bezplatnaja drinks. Del sios priezasties atsisakiau minties vykt i siaurine Goa, kuri skaitoma, kaip labiau isvystita ir siaip turistine.

Paskutine diena nusprendziau nuvaziuot apsidairyt i senaja Goa- tai maza gyvenviete kurioje yra keletas unesco paveldo objektu. Ryte atsisveikinau su Rachel, kuri dabar rimtai galvoja aplankyti Lietuva geguzes menesi, palikau savo didziaja kuprine pas Luis kieme. Iki senosios Goa buvo gera valanada kelio pakeiciant 3 autobusus. Vaziavom pro bananu plantacijas ir palmemis apaugusius kelius. Senojoje Goa aplankiau archeologini muzieju, katedra ir vienos baznycios likucius. Nezmoniskai kepino saule, tad nebuvo upo dar kazka lankyti. Grizus dar karta sutikau Rachel, ji buvo atejus pas Luis pasinaudot internetu. Nuejome paskutini karta pavakarieniauti salia Luis namu esanciame restorane. Dar karta atsisveikinus su Rachel, buvau nutransportuotas Luis motoroleriu i stoti- lauke dar viena naktine kelione. Si karta i Indijos pietus- Coimbatore miesta.

Taigi kokia ta Goa? Turbut visiskai kitokia nei daugelis ja isivaizduoja. Hipiu ten jau nebera, reivus pakeite pigus rnb vakareliai, viskas patapo indisku kurortu. Taciau is kitos puses, tai vis dar toks pats nuostabus kampelis zemeje. Laikas praleistas ten buvo nuostabus.
Taigi, atlaikes dar viena bemiege nakti traukinyje atvykau i Shoranur- tarpini miesteli tarp Coimbatore ir Margao. Ten teko pralaukti dar 5 valandas iki sekancio traukinio i Coimbatore. Vienas geriausiu dalyku kuri teko patirti Indijos traukinyje- ziureti i tekancia saule stovint prie atviru traukinio duru, kai pro sali lekia palmes, bananmedziai ir mazos trobeles :)

Shoranur susiradau kompiuterine ir joje praleidau kokias 2 valandas. Seimininkas liepe nusiauti batus pries ieinant- visai, kaip sventyklose. 5 valandos slinko gana letai, buvo karsta. Galiausiai susiradau namo siena kuri yra pavesije ir ten prasedejau. Pakalbejau apie nieka su tokiu indu studentu. Per visa kelione teko kalbeti su daugybe zmoniu, jiems tiesiog idomu ka as cia darau, kas esu, is kur esu. Vieni po 3 minuciu paprasydavo e- mailo, kiti palikdavo savo vizitines korteles. Indijoje susirasti draugu lengviau nei kur kitur. Netgi tada kai tu nuosirdziai nori buti vienas :)

Traukinyje teko pasneketi su tokiu girtu buvusiu traukinio masinistu. Galiausiai jis uzmigo ir nueme nuo manes sunkia pokalbio nasta. Coimbatore mane pasitiko Baskaras. Tai dar vienas zmogus is AP. Siuo metu dirba uz dyka savo miestui. Kazkada jis vertesi industrija ir dabar gyvena is santaupu. Jo deka visos pagrindines gatves Coimbatore yra svarios. Bet kaip jis pats sake, dabar jis stengiasi inesti skaidrumo savivaldybes administracijoje ir nebebando kovot su sukslem.

Sekancia diena ryte man pasiule vaziuoti i Ooty. Miesteli kalnuose uz 100 km nuo Coimbatore. Tai viena populiaresniu vietu Tamil Nadu valstijoje. Taigi, turejau 15 min pasiruosti, greitai pasiemes keleta daiktu isvykau.

Pati isvyka buvo blogesne nei galejau tiketis. Jau keleta dienu pries jauciausi pusiau sergantis. Kadangi Ooty buvo kalnuose, tai 4 valandu kelione autobusu, slegio pasikeitimas sveikatos nepridejo. Atvykus dar laukiau kazkokio vietinio zmogaus, kuris turejo mane pasitikti ir padet surast kambari. Pralaukiau visa valanda kepinant saulei, kol galiausiai su juo susisiekus paaiskejo, kad jis laukia kazkokioje tarpineje stoteleje uz keliu kilometru. Taip ir nesupratau, kodel jis negalejo atvaziuoti manes paimti i pagrindine stoti, juolab, kad buvo su motociklu. Teko susiieskoti autobusa, kuris vyktu pro ta stotele. Galiausiai kai susitikome jis mane nuveze apziureti kambario kazkur kalnuose 3km nuo miestelio. Dar vaziuojant pasake, kad man tikriausiai butu gerai apsistoti ne cia, o mieste. Taigi vos ikise nosi i kambari nuvykome atgal i miesta. Jauciausi vis blogiau, todel sutikau su pirmu pasiulytu kambariu (vienaip ar kitaip jie nesiskiria). Sumokejau 500 rupiju, nors buciau galejes gauti pigiau, jei buciau pats paieskojes. Vaziuojant motociklu jis man pasakojo, koks jis geras, nes siaip jau praso visu 800 moketi, bet va man tik 500 :) Indiskos gudrybes. Kiekvienas klientas geriausias draugas :) Isikures savo naujajuosiuose apartamentuose (tiksliau pasiemes raktus) nusprendziau iseiti apsizvalgyti ir pavalgyti. Galvos skausma progresyviai augo, pamazu supratau, kad jauciuosi, kaip girtas, krecia saltis. Likusi laika Ootyje pragulejau lovoje. Turbut tai buvo sunkiausias laikas Indijoje tiek fiziskai, tiek psichologiskai. Faktas, kad esu vienas kazkokiam Indijos kaime, uzdarytas narvelio dydzio kambaryje, kuriame net nera kedes (uztati telikas istatytas), nelabai silde. Sekanti ryta pragulejau iki pat Check- Out laiko ir tiesiai patraukiau i autobusu stoti vaziuot atgal i Coimbatore. Isleidau milziniskus 50 litu visam sitam tripui. Tai smoge mano mazam biudzetui, kaip peilis i nugara. Griuvo planas isgyventi su 120 lt keliaujant po Indija geras 10 dienu. Teko paleisti i trasa dar 30 euru :)

Coimbatore grizes i baskaro namus griuvau tiesiai i lova. Vakare jau jauciausi visai gerai ir sutikau trumpam nuvaziuoti i kazkieno dukros svente. Vyko iskilminga sari uzsivilkimo ceremonija. Nuo kokiu 11 metu, mergaites iguana teise deveti sari. Baskaras norejo mane ten nusitempt, nes kaip jis pats sake, ten bus labai gera vakariene :) Vakariene isties buvo neeiline :) Ka valgiau, zinoma, nezinau, bet buvo skanu.

Kadangi buvau apsirges, o uz keliu dienu buvo kelione i Kambodza su nakvyne Kuala Lumpuro oro uoste, kas vel reiske bemiege nakti, teko atsisakyti isankstinio plano vaziuoti paziuret drambliu ir tigru ir siaip laukines gamtos. Paskutine diena praleidau nieko reiksmingo neveikdamas. Vakare Baskaras pasiule atsvesti mano keliones Indijoje pabaiga, kuri sutapo su jo priklausomybiu centro pirmosiomis metinemis. Salia kitu veiklu jis yra ikures priklausomybiu centre. Per pirmus metus su ju pagalba gerti mete apie 130 zmoniu. Taigi, buvo uztaisyti chili vodka kokteiliukai. Juokemes, kad pasirinkom gera buda, kaip pamineti priklausomybiu centro veiklos metines :) Galiausiai jis man pasake: zinai, noreciau ir as taip, kaip tu- spjaut i viska ir isvaziuoti kazkur pakeliaut viska darant spontaniskai, priemant kelyje pasitaikancius pasiulymus.

Skrydzio diena teko atsikelti dar neprasvitus- oro uostas is kurio buvo mano skrydis buvo kitame mieste. 5 valandos kratymosi indiskais keliais autobusu, sukciaujantis tuk tukininkas (susitarem, kad uz 80 nuves, o ispese 100 rupiju. Pries vaziuojant visada reikia paziuret ar turi lygiai tiek, uz kiek susitarei, nes grazos gauti is ju neimanoma). Oro uoste teko prisiminti visus keiksmazodzius- kiekvienam uzsienieciui pries isskrendant reikia sumoketi 350 rupiju. Neturejau nei puses tiek, tad teko issikeisti 5 dolerius. Galiausiai niekas manes neprase sumoketi jokio mokescio, tad taip isejo, kad pasikeitinejau pinigus is vienos valiutos i kita.

Oro uoste mane nustebino vienas indas prekybininkas. Kadangi Tiruchirrappali miesto oro uostas ne ka didesnis uz Pociunu aerodrome, ten buvo tik vienas kioskelis kur buvo galima nusipirkti maisto. Kadangi korteliu jie ten neprieme, o grynuju turejau tik tuos 350 rupiju (ir tai 7 dar truko) tai jau susitaikiau su mintimi, kad teks gyventi 12 valandu su vienais pusryciais ryte. Bet tada pardavejas paklause ka norejau pirkti, o buvau nusitaikes i pyrageli su darzovem, padave ji man ir pasake Indian hospitality :) Buvau maloniai nustebintas ir dekingas :)

Tiesa pasakius nezinau, ar as jau taip bomziskai atrodziau, ar cia tik sutapimas, bet lektuve tokia mergina pamate, kad nieko nevalgau ir pasiule man nupirkti pietus. Nors ir buvau baisiai alkanas, bet is mandagumo atsisakiau (paskui kai paziurejau i laikrodi, kad dar liko 3 valandos iki Kuala Lumpuro suabejojau savo pasirinkimo teisingumu). Galiausiai ji vistiek man nupirko arbatos. Susidariau gera ispudi apie Malaizija dar net neislipes is lektuvo :)

Kuala Lumpure is kart pasukau i maisto skyriu, aisku vel negalejau atsiskaityt kortele. Kadangi Malaizijoje dar praleisiu 8 dienas griztant, tai iskart issikeiciau daugiau pinigu.

Oro uoste susipazinau su tokiais 4 amerikieciais is Aliaskos. Vienas is ju buvo 25% lietuvis, tai netgi zinojo, kur tokia salis randasi :) Vienintelis jo lietuviskas bruozas buvo trimetrinis ugis. Nakti pragulejau ant saltu oro uosto grindu. Jau beveik pripratau prie bemiegiu naktu :)

Kambodzoje atrodziau kaip apsivartojes narkotiku- tik pakilus lektuvui smigau ir atsikeliau tik tada kai pajutau, kad jau esame ant zemes. Viza gavau tada kai jau nebuvo like nei vieno keleivio saleje. Prie vieno posto, kai man atidave pasa, dar stovejau viena minute, kol man pasake: tu gali eiti, ko tu cia lauki?

Kambodzoje pasijutau, kaip sugrizes i Europa. Is pirmo zvilgsnio mazai zmoniu, niekas nepypina gatveje. Na, veliau isitikinau, kad visgi dar Azijoje esu :) Kambodza atrodo pati jauniausia salis kurioje teko lankytis- del cia vykusio genocide, salyje apie 55% zmoniu yra jaunesni nei 30 metu. Visur vien jauni zmones, visi vazineja su mopedais. Automobiliu cia tikrai mazai. Eismas irgi turi savotiskas taisykles. Teko priprasti eiti per gatve. Reikia tiesiog eiti, o motociklai tave aplenkineja. Jeigu vaziuoji pries eisma, kas cia pasitaiko gana daznai, turi laikytis kelkrascio. Mopedai cia visagaliai. Gali pamatyti zmoniu, kurie vezasi 10 maisu ryziu ant vieno mopedo, ar visa seimyna, 4-5 zmones, vaziuojant vienu mopedu.

Atvykes i centtra kuris yra Phnom Peno priemiestyje turejau gal pusvalandi laiko apsipraust ir isvaziavau i miesta su Chanu- vaikinu kuris mane ten pasitiko. Kadangi nebuvo laisvu raktu, teko prabuti mieste iki 17h.

Sekancia diena man buvo uzsakytas viesbutis Phnom Peno centre. 8 USD nakciai kurie nemazai paplonino mano biudzeta. Dar Indijoje buvau issiuntes keleta couch surfingo prasymu, bet taip nieko ir negavau, tik vienas anglas parase savo numeri. Visa diena prasitrynes mieste, grizau i savo kambari, kuriame antra karta per visa kelione pasijutau paluzes (pirma karta Ootyje). Kadangi turejau tik ta viena numeri, nusprendziau parasyti Timui (cia jo vardas). Paprasiau, kad parekomenduotu kokia vieta kur iseiti vakare pasedet. Taip gavosi, kad jis mane pakviete eit kartu su juo i viena swingo/ lindyhopo vakareli. Ten netycia susipazinau su jo kaimynu Chrisu- jis kadaise keliavo aplink pasauli, dabar dirba Kambodzoje, kaip savanoris, mokina vaikus naudotis kompiuteriu. Buvau pakviestas apsistoti pas ji namuose. Kartais net keista pasidaro, kaip spontaniskai viskas issirutulioja kartais :)

Taigi sekancia diena vakare apsistojau pas Chrisa namuose (kur dabar ir esu). Buvau pakviestas i vakareli pas viena mergina, ju swingo mokytoja. Reikejo atsinesti kazka raudono, arba apsivilkti. Buvo svenciami kinieciu nauji metai.

Tai tiek si karta! Nezinau kada vel parasysiu nauja dali :) Panasu, kad gal kovo menesi. Kam prireiks, busiu pasiekiamas numeriu: 089810317
P.S Si karta blogas be video ir nuotrauku- neturiu fotiko, tad viska kaupiu savo smegenu failu saugykloje :) Nepykit uz klaidas ir skurdu teksta blogo pabaigoje- jau tikrai pavarges esu ir tingiu issamiai aprasineti :)

Rodyk draugams

Sausas sausis Indijoje

Sveiki piliečiai! Panašu, kad susikaupė pluoštas naujų, neaprašytų nuotykių. Taigi, apie viską iš eilės, bet šį kartą pradėsiu nuo vienos tolimos šalies rytų Europoje- Lietuvos.
Pradėsiu ne nuo pasakojimų, bet nuo klausimų: Ar jūs mylite Lietuvą? Ar jūs rūpinatės Lietuva? Esu beveik užtikrintas, kad didžioji dalis atsakė taip į pirmą klausimą. Tačiau kokios mintys šovė į galvą perskaičius antrąjį? Mylėti ir rūpintis- du skirtingi dalykai. Neslėpsiu, kai išgirdau šiuos klausimus čia, apturėjau kelias mąslias valandas apmąstymams apie savo santykį su gimtine. Nusprendžiau, kad blogas pilietis neesu, bet geresniu tapti tikrai galiu! Nelinkiu jums tokių ilgų ir varginančių apmąstymų, todėl į pagalbą siūlau pasitelkti šį trumpą video.

Galiu išduoti jums mažą paslaptį- jūs tiką matėte projekto „Man rūpi Lietuva” debiutą televizijoje. Negaliu įlysti į jūsų vidų ir pajausti kas ten dedasi, bet jei manote, kad jums visgi rūpi Lietuva, siūlau aplankyti šio projekto tinklalapį ir išsikelti sau kelis iššūkius šiems metams. Anketą galite rasti puslapio viršuje, kairėje pusėje :)
https://sites.google.com/site/manrupilietuva/
Savo ruožtu prisižadėjau būti punktualesnis, nenaudoti plastikinių maišelių kur nereikia, bei nekišti nagų prie tabako gaminių :)

Prisėdęs rašyti šį blogą supratau, kaip senai jau tai dariau. Tolimiausi neaprašyti įvykiai jau beveik pradingo tamsioje atminties failų saugykloje, todėl teko gerai pasukti galvą ir prisiminti viską iš eilės. Taigi, naujus metus pasitikome išlydėdami senus draugus. Na, nelabai senus ir šiaip naujus, bet jau patikimus ir artimus. Gal ir supratot, ką čia suvėliau, gal ir ne. Sausio 6d. prasidėjo AFL (Action for Live) narių migracija penkiomis kryptimis- beveik į visus žemynus, aplenkiant tik pietų ir šiaurės Ameriką. Kartu su AFL nariais praleidau gerą mėnesį (kiti dar ilgiau, aš tiesiog vėlai prie AP prisijungiau). Kai kurie iš jų tapo mano artimais draugais, todėl kaskart mojuojant nuvažiuojančiam autobusui suspausdavo širdį (o autobusas nuvažiavo 3 ar 4 kartus). Nežinau ar turėsiu galimybę aplankyti juos Kinijoje, Vietname, Australijoje, Kenijoje, Etiopijoje ar dar kitam pasaulio gale. Tebūnie tai būna paspirtis pradėt taupyti asmeniniam lėktuvui :)

Išlydėjus draugus Asia Plateau teritorijoje pasklido nejauki tyla. Atrodė, kad kažko trūksta, kažkur dingo ta jaunatviška energija. Nežinau ar čia sutapimas, ar taip jau viršuje buvo suplanuota, kad kelios dienos po atsisveikinimo ceremonijos pasitaikė maža stovyklėlė vaikams Gramparyje. Jei pamenate, ankstesnėse dalyse minėjau apie nuotykius kuriuos apturėjome pirmoje tokio pobūdžio stovykloje. Šį kartą grupė pasitaikė maišyta, šiek tiek vyresnė, bet nemažiau judri ir aktyvi. Kaip ir praėjusioje, visi vaikai našlaičiai. Galbūt todėl jie taip džiaugėsi savanorių draugija? Turbūt viena didžiausių patirčių, kurias iš čia gali parsivežti tie vaikai, yra broliška meilė, kurią stengiamės jiems suteikti.
Kartu vėl kopėme ant plokščiakalnio anksti ryte pasitikti saulės, žaidėme žaidimus. Šokių vakaras pasitaikė karštas, kaip niekada. Kadangi keletas vyresniųjų šį kartą buvo išvykę į užsienį, nemažai pareigų teko perimti savanoriams. Dėl šios priežasties patapau to vakaro DJ‘umi. Publika pasitaikė reiklesnė nei bet kuriame populiariame Lietuvos klube. Kiekvienai dainai užgrojus visi reikalaudavo dar greitesnės. Pradėję psy- trance užbaigėme kraštutiniu drum‘n‘bass. Kambaryje buvome gal 3-4 savanoriai ir keletas vyresniųjų, o tai reiškė po kokius 8 vaikus kiekvienam. Kiekvieną kartą paleidus naują dainą būdavau iškart nutempiamas į šokių aikštelę. Bent 4 vaikai visada laikydavosi įsikibę tau į marškinius, kiti rodydavo judesius kuriuos tu turėjai atkartoti. Nenuostabu, kad po 15 min. buvome išpilti prakaito :) Sekantį rytą vaikai mus pasitiko apsiginklavę pieštukais ir užrašų knygutėmis, kiekvienam parašėme savo vardą, šalį, telefono nr. ar e-mailą, bei parašą. Nemanau, kad kas nors iš jų bandys ar bent jau turės galimybę su mumis susisiekti, bet tą akimirką jie jautėsi labai laimingi. Jiems tai reiškė naujos draugystės užmezgimą :)
Kad ir kaip linksmai atrodytų ši trumpa stovyklėlė, šį kartą pasitaikė ir vienas juodesnis incidentas. Kažkas iš vaikų sugebėjo pasisavinti aunty Farida piniginės turinį. Nuostolis menkas, apie 150 rupijų (apie 8 Lt.) bet svarbiausia buvo pats vagystės faktas. Tiesą pasakius nelabai žinau, kaip viskas baigėsi, bet juokavau, kad šį kartą vaikai išmoks nemažai apie tylos metą.

Darbas Gramparyje- James ir Peno.

Darbas Gramparyje- James ir Peno.

Priežastis, kodėl delsiau rašyti septintają blogo dalį buvo labai paprasta: tiesiog nevyko nieko naujo. Centre vyko konferencijos hindi kalba, įvykiai kartojosi. Vienintelis reikšmingesnis įvykis turbūt buvo citrinmedžių ravėjimas Gramparyje. Kad ir kaip egzotiškai ir viliojančiai tūlam šiauriečiui skamba žodis citrinmedis (na, bent man taip skambėjo), bet aš mieliau apsiimčiau prižiūrėti dilgėlių plantaciją, nei eičiau ravėti citrinmedžių antrą kartą (žinoma, jei paprašys, tai ir vėl eisiu). Galvoje sukosi klausimas, kodėl viskas kas rūgštu, būtinai turi augti ant dygliuoto medžio? Citrinmedis, tai tas pats svarainis, tik 5 kartus didesnis. Kad nebūti tokiu pesimistu, pasakysiu, kad citrinos nuo medžio tikrai skanios :) Nors ir nelabai prinokusios dar…

Sausio pradžia nusinešusi dalį draugų, negalėjo palikti mūsų tuščiomis. Į centrą iš niekur užsuko Rachel iš San Francisco. Su pertraukomis ji pas mus praleido 12 dienų. Buvo malonu sutikti amerikietę, kuri yra atvirkščias pavyzdys mano statistinio amerikiečio portretui. Paskutinius metus ji praleido keliaudama, dirbdama ekologiškuose ūkiuose (daugiausiai pietinėje Europoje, konkrečiau Portugalijoje). Ji čia atvyko, kad pagelbėtų Gramparyje, bet vėliau tikslas kito ir transformavosi, o galiausiai peraugo į interkultūrinę- tarpgalaktinę patirtį kuri susidėjo iš naujų pažinčių, potyrių ir dalelės ekologiško ūkio. Taip pat keletui dienų užsuko dvi buvusios savanorės- Tenzin ir Fatemah. Naujos pažintys buvo vainikuojamos gausiais gimtadieniais. Jau gerai nepamenu, bet berods per šį sausį apturėjome 4 gimtadienius :) Tortas ir Indijoje tortas, saldumynų netrūko.

Tenzin ir Sanaz gimtadienis.

Tenzin ir Sanaz gimtadienis.

Vienas reikšmingiausių įvykių per pastarąsias savaites tapo trumpas tripas prie vandenyno. Ši idėja kilo gana spontaniškai, iš pradžių galvojome aplankyti Mahabaleshwar apylinkėse esančias apžvalgos aikšteles ir šventyklas, bet galiausiai viskas baigėsi tuo, kad iš centro gavome automobilį ir palaiminimą vykti prie Indijos vandenyno. Kadangi visame šitame reikale rodžiau daugiausiai iniciatyvos, buvau išrinktas komandos kapitonu. Titulas pasirodė juokingas, bet vėliau paaiškėjo, kad jis visgi turėjo reikšmės :) Taigi, atėjus kelionės dienai visi vykstantys susipakavome į centro džipą. Gavau garbingą vietą bagažinėje su dar trimis likimo draugais. Siauras keliukas vingiavo tarp kalnų, kaitino 30 laipsnių karštis. Neilgai trukus pasijutome silpnokai, kai kurie sunkiai nulaikė vandens butelį. Laimei, tuo viskas ir baigėsi :) Kelionė truko 5 valandas, atvykome prie jūros kaip tik leidžiantis saulei. Vandenynas ramus, paplūdimys tuščias. Pamažu širdyje įsivyravo ramybė, kurią sujaukė tik iš kriauklės išlindęs nelauktas krabas :) Panašu, kad įvyko nesusipratimas ir išgąsdinome vienas kitą.
Palydėję saulę patraukėme ieškoti nakvynės vietos. Kadangi šis metų laikas vadinamas ne sezonu, ją rasti buvo nesunku. Čia ir pasireiškė mano, kaip kapitono galios ir pareigos. Buvau kviečiamas apžiūrėti kambarių, įvertinti maisto ir pasakyti ar tai tinka komandai. Tiesą pasakius, dar nemačiau tokio sunkaus maisto užsakymo. Buvo atneštas žuvies pavyzdys, kaina ir meniu kito gal tris kartus. Pasiekus abi puses tenkinantį variantą, vakarienei buvo patiekta žuvis, krevečių troškinys (realiai kiekvienam po vieną krevetę, kurią turėjai išsižvejoti) na ir žinoma tai, be ko neapsieinama per kiekvieną vakarienę ar pietus: ryžiai, chapatis.
Sekantį rytą nusprendėme pasitikti saulę paplūdimyje. Išėjome prieš septynias, o tai reiškė, kad veikiau palydėjome žvaigždes ir mėnulį, nei pasitikome saulę :) Lėtai slinkome pajūriu, rinkome kriaukles. Saulė patekėjo apie 8 valandą. Sukirtę savo pusryčius turėjome pusdienį kurį praleidome pajūryje. Žaidėm tinklinį vandenyje, maudėmės- dar niekur nemačiau tokio šilto vandens :) Staiga iš kažkur atsirado berniukas su kupranugariu. Už kelias rupijas gavom galimybę pajodinėti juo. Visi atrodė patenkinti (net ir kupranugaris neatrodė pavargęs). Dėl laiko stygiaus prieš pietus pajudėjome namo, kelias vėl vingiavo per kalnus ir kalnelius. Šį kartą prieš kelionę pusė komandos užsimetė po anti- vėmalinę tabletę. Neįsivaizduoju, kaip ta magiška medicina veikia, bet savo šanso sužinoti nusprendžiau atsisakyti.

)

Vaizdas per automobilio langą :)

Grįžus į centrą mus ir vėl įtraukė kasdienė rutina. Išvykstantys žmonės jau pradėjo nebestebinti, pamažu į galvą atėjo mintis, kad ir man jau čia nebedaug liko (aš dar ten pat, valley view, room no: 215). Prieš išvykstant James nusprendėme praleisti naktį ant plokščiakalnio. Susiveikėme po miegmaišį, pasiėmėme dekučius ir po vakarienės išėjome ieškoti vietos. Pasirinkome kalną, kur beveik nesilanko žmonės. Vaizdas buvo fantastiška, pilnatis plieskė taip, kad galėjai jaustis lyg sekamas. Sėdėjome ant uolos krašto iki vidurnakčio, paskui išsitiesėme mažiausiai uolėtoje vietoje. Naktis pasitaikė šilta, kaip niekad, todėl prakeikėm išmislą atsitempti dekučius, kurie aplipo žolėm ir dabar laukia savo eilės būti išvalytais. Ryte tikėjausi pabusti saulei tekant, bet pavyko tik prieš pusryčius. Buvo likę tik pusvalandis nusigauti iki centro, tad teko viską atlikti turbo režimu. Praleisti pusryčius reikštų riziką neištempti iki pietų.

Šiuo metu vis daugiau galvoju ką man davė šie du mėnesiai Panchganyje. Atvykau tolerantiškas, išvyksiu dar labiau tolerantiškas. Iš esmės, pasikeitė požiūris į nemažai dalykų, praturtinau savo praktines bei teorines žinias. Supratau, kad atsiprašyti turi ne tas, kuris neva kaltas, o tas kuriam rūpi. Aš nebemanau, kad norint kažką pakeisti visuomenėje reikia save aukoti- pokytis prasideda nuo tavęs. Tau tereikia būti geru pavyzdžiu. Atrodo tiek mažai tereikia, bet kaip sunku pasiekti?

Išduosiu jums paslaptį- Asia Plateau palieku sausio 29d. Jau turiu bilietus gilyn į Aziją. Kur? Pasakysiu savo sekančiame bloge. Tikiuosi dar parašyti vieną prieš paliekant Indiją :)

Linkėjimai
Rapolas

Rachel ir indiškas vaizdelis.

Rachel ir indiškas vaizdelis.

)

Saulėlydis pajūryje :)

Indiška vakarienė

Indiška vakarienė

)

:)

Rodyk draugams

Kalėdos, Nauji metai ir viskas aplinkui

Labas! Čia ir vėl aš. Šį kartą turbūt nesunku atspėti apie ką rašysiu. Taip, Taip. Si. Kalėdos ir Indijoje Kalėdos. Nei atimsi, nei pridėsi :) Bet viskam savas laikas. Pradėsiu nuo paskutinės SIIB (Symbiosis Institute of International Business) konferencijos.

Praėjusį naujienlaiškį užbaigiau sekmadieniu. Tarpine diena tarp dviejų identiškų konferencijų. Jau nebepamenu ką veikiau, bet esu užtikrintas, kad nieko reikšmingo. Visi buvome nusikalę, emociškai išsekę. Naują konferenciją sutikau būdamas aukštesnėse pareigose- teatras priklausė man. Buvau atsakingas už visus mini vaidinimus, beveik visuose iš jų taip pat vaidinau. Didžiausias krūvis teko priešpaskutinę dieną. Suvaidinus vieną situaciją (tą pačią su automobiliu, tik šį kartą policininkas nepavedė) užkulsiuose išmokau žodžius sekančiai. Per vieną paskaitą vaidinau du kartus. Antroji situacija rodės pavyks beveik tobulai, bet pabaigoje pamečiau mikrafoną, kuris su trenksmu nukrito. Nesuprantu, kaip aš jį užkabinau, nes visi laidai buvo po drabužiais. Vienaip ar kitaip, minčiai perduoti tai nesutrukdė. Vakare studentai pakvietė vaidinti jų paruoštame skite. Turėjau pasirodyti keliose situacijose. Kadangi vaidinom nei karto nerepetavę, tai vaidinimas žinoma nusisekė labai vidutiniškai. Pamiršau pusę žodžių kuriuos turėjau pasakyti, bet galiausiai buvau laimingas, kad baigėsi diena ir galėsiu atsikvėpti.
Pati konferencija paliko dvejopą įspūdį. Pusė žmonių atrodė labai apatiški, rūkė kambariuose, vartojo alkoholį (visa tai yra uždrausta MRA teritorijoje). Studentams išvykus visi atsikvėpė- Kalėdos ant nosies, darbai baigėsi (kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo klaidingas požiūris). Per šias dvi konferencijas mano facebooke atsirado gal 30 naujų draugų su sunkiai įsimenamais vardais. Kiekvieną kartą kai prisijungiau, kas nors būtinai parašo. Kažkas sakė, kad esu jo pirmas draugas iš užsienio.

Po šios konferencijos tą pačią dieną sutikome dalyvauti Caux Calling to Action (www.cauxcallingtoaction.com) workshope. Tiksliau buvome tie, kurie pirmieji išbandė šį workshopą, kuris bus pristatytas Afrikoje, Europoje ir tikriausiai visur kitur. Turėjome pastebėti, kur reikalingi pakeitimai, kur ką reikia patobulinti. Nors buvome emociškai išskalbti po paskutinės konferencijos, bet pats workshopas buvo labai įdomus. Nepaisant to, galiausiai prirašėme tris lapus neigiamų atsiliepimų. Tobulybei ribų nėra.

Dienos bėgo, artėjo Kalėdos. Dar prieš išvažiuodamas į Indiją nusprendžiau, kad leisiu sau pasiilgti namiškių ir draugų per šias šventes. Emocijos prieš Kalėdas buvo labai keistos. Jautiesi, kaip per Jonines, ilgiesi kažko, kaip per Vėlines. Pačios Kalėdos Indijoje nėra labai populiari šventė. Tai paprasta darbo diena. Visą tai gerai įliustravo keli statybininkai remontuojantys valley view. Praėjus kelioms dienoms po šventės, kažkas jų paklausė apie Kalėdas. Jie atsakė taip, Kalėdas švęsim. Turbūt dėl įtempto darbų grafiko net nepastebėjo, kad jos jau praėjo :)
Dieną prieš Kalėdas išsitraukėme korteles su vardais, su kuo apsikeisime dovanėlėmis. Buvo sunkoka sugalvoti, ką dovanot, apsistojau ties kubiku rubiku. Smegenų mankšta dar niekam nepakenkė.
Kaip jau minėjau, šios Kalėdos buvo veikiau nauja patirtis, nei šventė. Vien ką reiškia, kad prie Kūčių stalo sėdi ne 6, o 60 žmonių. 12 patiekalų ant stalo nebuvo, šiaudų iš po staltiesės netraukėm (na, to ir namie nedarom, bet ne tame esmė). Po vakarienės vyko vaidinimas. Tema žinoma jau 2011 metų, nemanau, kad ji jums paslaptis. Šį kartą kūdikėlis Jėzus buvo juodaodis, gimė jau iškart suaugęs, Marijai su Juozapu sunkiai sekėsi jį pakelti. Išties, linksmas vaidinimas pasitaikė :) Po vakarienės visi susirinkome viename kambaryje, pasidalinome kultūrinėmis patirtimis, kaip Kalėdos švenčiamos kiekvieno šalyje. Po to kiekvienas uždegėme po žvakutę už artimuosius, draugus, taiką pasaulyje ir begalę kitų gražių intencijų. Kiekvienas pasirinko individualiai, kam aukoja šią trumpą maldą. Artėjant vidurnakčiui išsiruošėme į bažnyčią. Na, kaip vyksta mišios turbūt patys žinot ir mažai ką čia galiu pridurti :)

Kalėdų rytą po eglute sudėjom dovanėles asmenims kurių vardus ištraukėme prieš kelias dienas. Gavau naują auskarą, šokoladukų :) Kambaryje atplėšiau pirmą iš dviejų vokų, kuriuos prieš kelionę man įteikė Rūta. Staiga prisiminiau visus man brangius žmones Lietuvoje. Jau galvojau, kad apsiverksiu, nes supratau, kad tuo metu jų išties ilgėjausi.

Vakare turėjo prasidėti kažkieno klasės susitikimas. Mane tai nelabai domino, žinau tik tiek, kad visa tai vyko po 35 metų. Vienas iš šių žmonių, dabar yra antra galva visoje Maharastros valstyjoje. Stadione buvo įrengta aikštelė jo malūnsparniui. Dieviškasis politikas vėlavo gerą valandą, kaip ir pridera rimtoms žvaigždėms. Išlipus iš malūnsparnio jį apspito žmonių minia, kažkas bėgiojo su kamera, visi fotografavo. Pats Dievas atrodė, kaip Elvis Presley. Tiesą pasakius, apsidžiaugiau, kad jis vėlavo, nes tai reiškė, kad nebeliko laiko apžvalginiam turui, kurį būtų turėję atlikti savanoriai :)
Per vakarienę aplink jį visada stovėjo gal 20 žmonių. Savo ruožtu, prie mūsų stalo vyko linksma diskusija, svarstėm ar jie taip pat eis žiūrėti, kaip jis atlieka reikalus, bandėm nuspręsti ar čia klasės susitikimas, ar valandėlė su žvaigžde :)

Antrą Kalėdų dieną nuvykome į Mahableshwar. Gretimą miestelį. Galvojau, kad važiuosime aplankyti apžvalgos aikštelių, bet pasirodo tikslas buvo apsižvalgyti po turgų ir gauti dozę mėsos. Neįkainojama patirtis buvo kelionė vietiniu transportu. Nepaisant to, kad autobusui buvo turbūt virš 50 metų, siaurame kelyje lenkėme visus lengvuosius automobilius. Jei jus kas nors mokino, kad lenkti staigiame posūkyje yra mirtinas pasirinkimas, tai pagal autobuso vairuotojo filosofiją posūkis yra puiki galimybė aplenkti automobilį priešais tave :) Žinoma, svarbiausia visiems garsiai pranešti, kad lenki. Jei Indijoje tavo automobilis neteko galimybės stabdyti- negerai, bet kelionę gali tęst. Jei tavo automobilis neturi garso signalo- geriau pasilik ten kur esi :)
Atvykę į Mahableshwar paskyrėme kelias valandas medžioklei- kam batų, kam kašmyro audinių, kam suvenyrų. Neplanavau nieko pirkti, bet vienoje parduotuvėje įvyko stebuklas- radau savo išmieros šortų. Nepagailėjau visų 30 litų už šortų porą.
Vėliau apturėjom sočius anti- vegetariškus pietus, tradicinį braškinį milkshake‘ą ir patraukėm namo. Tiksliau ieškoti autobuso, kuris galėtų pavežti iki Panchgani. Pavyko gal iš penkto karto.

Sekančios dienos bėgo greitai, jau nebepamenu ką per jas veikėm. Metams artėjant į pabaigą, į centrą atvyko grupė IOFC svarbių žmonių, bei Rajmohan Gandhi, šios organizacijos įkūrėjas ir vadas. Pavardė jūsų neapgauna, tai šlovingojo Mahatmos anūkas. Tai nepaprastai nuoširdus žmogus, pilnas taikių idėjų ir tikslų. Sulaukęs 75 metų yra aktyvesnis už daugelį dvidešimtmečių. Šiuo metu studijuoja Punjab‘o istoriją. Tai valstyja prie Pakistano ir Indijos sienos. Kaip pats teigė, jis stengiasi koncentruotis į Indijos- Pakistano santykius, mažinti įtampą tarp šių dviejų valstybių. Tiesą pasakius, tai vienas labiausiai išprususių žmonių, kuriuos teko sutikti per visą trumpą mano gyvenimą. Kai jam pasakiau, kad esu iš Lietuvos, jo pirmas klausimas buvo- kaip lietuviai žiūri į rusus gyvenančius Lietuvoje. Nors jis niekada nebuvo Lietuvoje, bet jis ne iš tų žmonių, kuriems reikėtų aiškinti kur randasi Lietuva, kur mūsų sostinė, žinojo, kad lietuvių kalba turi panašumų su sanskritu.
Panašu, kad nėra pasaulyje šalies apie kurią jis nieko nežinotų. Mike‘as pasakojo, kad kai Gandhi viešėjo Kenijoje, jo šalyje, jis sugebėjo užduoti tokius klausimus jų premjerui, į kuriuos jis net nežinojo, kaip atsakyti.
Jei mes likome įkvėpti Gandhi, tai, kaip jis pats teigė, mes įkvėpėme jį. Jis buvo labai laimingas, kai per vieną paskaitą, kurioje galėjome jam užduoti mum rūpimus klausimus, nemažai žmonių pasakė, kad nori perkelti IOFC veiklą į savo šalį. Ir tai ne šiaip nieko verti paistalai- vienas iš jų, Khalidas- mano kambariokas, jau beveik mėnesį šneka apie tai, kaip jis pradės šią veiklą Afganistane. Ir aš juo tikiu :)

Per artėjančias dienas su savanoriais nemažai šnekėjome apie 2010 metus. Kokie jie mums buvo. Pažvelgęs giliau, supratau, kad tai vieni iš reikšmingiausių metų mano gyvenime. Parašiau riebų devynetą šiems metams.
Naujų metų vakarą pradėjome vakariene lauke, žaidimais, įvairiais pasirodymais. Likus valandai iki 12h lauke uždegėme didžiulį laužą. Šiam ritualui buvo pakviesti keturi žmonės- tie kurių valstybės yra labiausiai nutolusios į visas keturias kryptis: šiaurę, pietus, vakarus, rytus. Kadangi Anna iš Latvijos vadovavo visam šitam ritualui, todėl atstovavau šiaurę :) prieš pat naujus vyko linksma dvikova tarp 2010 ir 2011 metų. Nelabai žinau, kaip ją nupasakoti, bet juoko užteko abiems metams :)
12h į orą paleidome kelias klapūškių salves, vienas kitą pasveikinome. Vėliau sėdėjome prie laužo, dainavom dainas, dar vėliau persikėlėm į foje, ten vyko šokiai.

Tai tiek šiam kartui, ačiū visiems skaitantiems ir iki kito karto!

Rodyk draugams

Nr 5. Plačiau, giliau, stipriau :)

Sveiki visi reziduojantys užjūryje ir užmaryje. Kad ir kokiu kampu pažvelgtum. Šį kartą savo rašinį pradėsiu trumpu supažindinimu su XIX amžiaus naujovėmis ir kaip jos veikia Indijoje. Jei jūs įpratote per tris minutes papildyti savo ežio sąskaitą 5 pinigais ir manote, kad visas pasaulis surėdytas pagal panašias taisykles, tai įsikabinkite į stalo briauną ir laikykitės. Indijoje perkant mobiliojo ryšio kortelę, pardavėjui turi pateikti savo paso/vairuotojo pažymėjimo kopiją, dvi nuotraukas, laišką iš vietos kurioje reziduoji (net neįsivaizduoju kas jame turi būti parašyta) bei……. elektros sąskaitos kopiją (!?). Maždaug tada gali tikėtis malonės ir gauti išankstinio pildymo kortelę. Atsižvelgdamas į šiuos kriterijus, nusprendžiau, kad aš ir be telefono komunikabilus :) Beje, jei galvojate, kad ties čia pasibaigė nesusipratimai su mobiliuoju ryšiu, jūs klystate. Taigi, Indija susikirstyta į 28 valstijas, Dzūkijas- Žemaityjas. Jei vienoje valstijoje perėjote kryžiaus kelius ir gavote leidimą naudotis ryšiu, tai nuvykus pas močiutę į kitą valstiją jum teks įsigyti naują kortelę. Na, nebent norite naudotis roamingu, kuris nėra pigus :)
Pradžioje trumpai apžvelgsiu jau praėjusią stovyklėlę vaikams, kuri vyko Grampari. Ūkyje, kuriame kartais dirbame, visai šalia pagrindinio centro. Tagi, atvyko 40+ mergaičių nuo 6 iki 12 metų amžiaus. Buvo ir vienas berniukas su tėvu naftininku. Per pirmą paskaitą jis visur sekiojo su savo kompu ir retransliavo įvykius skypu per web cam‘ą. Paskui turbūt nusprendė negąsdinti vaikų. Taigi, ore iškart pasklido šurmulio kvapas. Tapome uncle ir aunty. Vaikams buvo vedamos paskaitos apie higieną, vandens taupymą, vyko apmokymai, kaip konstruoti tippy tap‘ą. Tippy tap‘as tai pats paprasčiausias praustuvas- bakelis tarp dviejų pagalių :) Kiekviena sesija neapsiėjo be žaidimų ir šiaip visokių vaikiškų veiklų. Žinoma, buvome 159 % integruoti į gausų pramogų liūną. Šios programos vinis tapo išvyka ant tableland pasitikti saulės. Taigi, šiek tiek po 6.30h ryte mūsų karavanas pajudėjo siauru ir vietomis akmenuotu keliu link kalno. Mūsų nuostabai, viršūnę pasiekėm visai nesunkiai. Problemų turėjom tik su dūsaujančiom mokytojom :) Viršuje apturėjom trumpą mankštą, pasitikom saulę. Grįžtant atgal iškilo problema- vaikai nelabai sugebėjo nulipti nuo uolos. Taigi, atsistojome kas penkis metrus ir perkelinėjom po vieną mergaitę. Viskas vyko konvėjerio principu, kaip fabrike. Atrodė išties linksmai :) Vakare vyko šokiai. Norėčiau, kad visi užkietėję reiveriai būtų užsukę į namelį tuo metu. Kiekvieną kartą, kai pasigirsdavo žinomas hindi šlageris, atrodė, kad namelis tuoj išlėks į orą.
Visa ši programa baigėsi sekmadienį ryte. Sekmadienis čia jau savaime išskirtinė diena. Vien ką reiškia faktas, kad pusryčiai patiekiami pusvalandžiu vėliau. Per pusryčius sužinojome, kad miestelyje, į kurį jau antrą kartą žadėjome nuvykt, vyksta protestas ir mums ten vykti yra nesaugu. Na ir sekasi. Teko mikliai mąstyti planą B. Buvo pasirinkta eiti į Panchganį pietaut. Atvirai šnekant, buvau kiek nusivylęs, nes jau norėjosi iškišti nosį kažkur toliau, nei mūsų kaimas.
Panchganije savo mini tripą pradėjome nuo apsipirkimo. Jau tapo tradicija, kad kiekvieną kartą, kai ateinu į miestelį perku maišą apelsinų. Šį kartą užsigriebiau dvigubą porciją. Kaip narkomanas, didinau dozę. 24 apelsinai dingo per ateinančias, nepilnas dvi paras. Būtų užtekę ilgesniam laikui, bet beveik pusę išdalinau. Nukautus trofėjus (apelsinus, laikrodžius, šokoladus) vainikavo tradicinė ledų porcija Hill Top ledainėje. Kadangi jau buvo 13 valanda, patraukėme link restorano. Reguliari mityba integravo po varpelį kiekvienam į pilvą. Kasdien, apie 12 valandą, jis pabunda ir pradeda skambėti. Su kiekviena minute vis stipriau. Šį kartą, kad nuraminti baubiantį gigantą pilve, buvo pasitelkta kelios rūšys indiškai paruoštos vištienos, žinoma ryžiai ir kažkas panašaus į chapatį. Chapatis yra indiška duona, tiksliau blynas. Prisiekiu, kadanors parašysiu poemą šio blyno garbei. Darna, kurią atneša į tavo skrandį šis kulinarinis stebuklas, yra sunkiai nusakoma žodžiais. Grįžtant prie pietų stalo temos, reikėtų paminėti, kad buvo tikrai skanu. Įpratau valgyti maistą neatsižvelgdamas į jo išvaizdą, dažniausiai net nenutuokiu koks bus jo skonis. Bet dar niekada nenusivyliau. Na, nebent kai suvalgiau žaliajį chilli. Užteko vieno nusususio pipiriuko, kad ateinančias tris valandas jausčiau rusenančią ugnį pilve. Taigi, pietūs buvo sotūs, kaip niekada. Traukdami namų link sustojome pažiūrėti parašiutininkų. Jie šoka nuo kalno ir skraidžiojo aplinkui pasinaudodami oro srovėmis. Pirmą kartą gyvenime įsitikinau, kad su parašiutu įmanoma apsisukti 360, kitaip tariant, atlikti mirties kilpą. Jau visai netoli namų užlipome ant artimos kalvos, nuo kurios atsivėrė įspūdinga panorama. Na, čia daugiau nelabai ką pasakyt galiu. Grįžus namo išsiruošėme ant Tableland palydėti saulės (Tableland- plokščiakalnis šalia mūsų centro. Pasirodo jis antras pagal dydį Azijoje ir pirmas Indijoje). Smagus jausmas sėdėti ant uolos krašto ir žiūrėti į besileidžiančią saulę :) Vienas labiausiai mane žavinčių dalykų ant šio kalno yra tai, kad čia nėra apsauginių tvorų. Gali prieiti prie uolos krašto, atsisėsti. Pažiūri žemyn, matai mišką, tolėliau laukai, sekantys kalnai. Tiesą pasakius, visada kažkiek bijojau aukščio, tai kiekvieną kartą kai prieinu prie krašto aptirpsta kojos. Bet kažkodėl mane magiškai traukia vis prieiti ir pažiūrėti žemyn :)
Buvau gerai nusikalęs, oras ypatinga šiluma nelepino. 19h išsiruošiau pavakarieniaut. Mano nelaimei sutikau grupelę savanorių kurie ruošėsi važiuot į bažnyčią. Kunigas buvo pakvietęs visus vakarienei. Nemaža dalis atėjus sekmadieniui nusiplovė, o dvasininkas buvo informuotas, kad mūsų atvyks nemaža divizija. Atsidūriau nepatogioje situacijoje. Galvoje sukosi mintys apie jau garuojančią vakarienę ant stalo, tačiau negalėjau palikti draugų. Po kelių minučių sėdėjau mašinoje. Atvykome laiku. Degė laužas, rinkosi publika. Kunigas pajungė savo gitarą prie mini kubo, prasidėjo dainos. Po dainų buvo žaidimai. Galiausiai, kai išganinga vakarienė jau atrodė visai netoli, išaiškėjo, kad prizų būta daugiau nei išdalinta. Buvo nuspręsta užduoti klausimus, panašius į kas moka daugiausiai kalbų? Kieno kojinės spalvotos? Kas gali padainuoti dainą užsienio kalba? (išskyrus anglų ir swahili. Kunigas gudruolis, nenorėjo, kad rėžtume savo kozirį- mambo sava sava). Viskas truko apie tris valandas įskaitant vakarienę. Važiuojant namo galvojau užmigsiu, bet pavyko atsilaikyti.
Antradienį buvome nuvežti į džemo fabriką. Panchganis yra žinomas dėl savo braškių, todėl šitas fabrikas čia užima svarbias pozicijas. Kadaise MRA (Moral Re- Armament, dabartinis IOFC) inicijavo pirmąją braškių plantaciją Pachganyje. Viskas išaugo iki fabriko,o dabar tas fabrikas yra vienas iš savo srities lyderių Indijoje. Na, ar bent jau Maharastros valstyjoje. Mums buvo pravesta ekskursija, gavome labai naudingų statistinių duomenų (džemas, pilant į stiklainius, turi būti 67 laipsnių temperatūros, obuolius importuoja iš Irano, apelsinus iš Brazilijos, braškės auga už 100m. ). Išėjus iš fabriko prie manęs priėjo grupelė indų, paklausė iš kur esu ir paprašė nusifotografuoti su jais. Apskritai indai kažkokie fotografijos fanatikai. Po vienos konferencijos jaučiausi, kaip išsinarinęs šypseną. Juokingiausias faktas tas, kad toje konferencijoje mes sudalyvaudavom nebent epizodiškai sudainuoti dainelę arba uždegti žvakutę.
Artėjo trečiadienis, kuris man reiškė pirmą intensyvią konferenciją. Į mūsų centrą atvyko 75 SIIB (Symbiosis Institute of International Business) studentai bei keletas profesorių. Pasidalinome pareigomis. Turbūt didžiausias iššūkis turėjo tapti mano debiutas didžiojoje scenoje, kaip aktoriui :) Antradienį, kad numalšinti emocijas išsirengėme išgerti arbatos ant kalno. Norėjosi šiek tiek pabėgti nuo įtampos, pabūti visiems kartu. Sidharthas ir Rhea prisijungė prie mūsų. Jie- šios konferencijos kordinatoriai, pagrindinės galvos. Viršuje gėrėm arbatą, žaidėm įvairius žaidimus ir žinoma palydėjom saulę :) vakare žiūrėjome filmą- Step up. Jei kas galvojate jį žiūrėti, tai patarčiau apsigalvoti ir pamąstyti dar kartą. Pats filmo parinkimas čia yra gana atsakingas procesas. Kaip jau ne kartą minėjau, esame iš įvairiausių valstybių ir kultūrų, todėl turi visada galvoti, kaip į vieną ar kitą sceną sureaguos tavo kaimynas. Kas yra priimtina vakaruose, dažnai yra tabu rytuose.
Konferencija pasitaikė išties intensyvi. Užsiėmę būdavom nuo 7val. ryto iki beveik 22val. vakaro. Iš pradžių teko būti gidu savo grupei studentų, pravesti turą po visą centrą. Dalinomes šia pareiga kartu su Abel. Kartais pasijausdavau, kaip įmestas į verdantį katilą, nes pats tik viena diena prieš buvau supažindintas su centriniu pastatu. Kartais norėdavosi juoktis, kai girdėdavai, kaip tavo partneris nusišneka. Kai nežinodavai ką pasakyti, tekdavo pačiam kažką sukurti :) Nustebino tai, kad konferencijos metu didžioji dalis studentų labai greitai priėmė naują informaciją, pradėjo dalintis savo istorijomis. Paskutinę dieną turėjome paskaitą apie power of vision su vienu garsiu Indijos aktoriumi. Buvau apšalęs, kaip jis valdė publiką. Vien jo paties gyvenimo istorija verta knygos (ne, aš tikrai nežadu jos čia rašyti). Ir svarbiausia, kai jis kalbėjo, galėjai jausti nuoširdumą ir tikėjimą savo žodžiais. Per arbatos pertraukėlę jis pasikvietė savanorius prie savo staliuko, norėjo su mumis susipažinti. Manau jis galėtų būti puikus pavizdys, kaip išlikti paprastu žmogumi išgarsėjus. Konferencija ėjo į pabaigą, paskutinę naktį vyko cultural evening. Keletas pasirodymų tikrai privertė nusišypsoti :) Ypatingai Mike’o ir Abel’io duetas. Su keliais studentais apsikeitėme kontaktais, vienas iš jų sakė, kad parodis man geriausius taškus kai atvyksiu į Pune.
Turbūt didžiausias šios savaitės patyrimas buvo mano debiutas ant scenos. Iškarto gavau pagrindinį vaidmenį. Buvau žmogus, kuris vis žada padaryti kažką gero, bet kai ateina laikas tai daryti jis nusimuilina. Visą tai simbolizavo mano koja pririšta prie kėdės. Buvo vaizduojamas jo gyvenimas trimis etapais: studento, pusamžio dirbančio piliečio ir senuko. Galiausiai, būdamas jau visai senas aš atsistoju, pasakau, kad visą gyvenimą norėjau padaryti kažką gero, bet visada neišdrįsdavau ir galbūt atėjo laikas tai padaryti dabar? Tada žengdamas tvirtą žingsnį į priekį gaunu širdies smūgį ir dramatiškai numirštu. Į sceną įbėga visi kiti personažai ir išpyškina: jei ne dabar- kada? Jei ne tu- kas? Po šio vaidinimo susilaukiau nemažai gerų atsiliepimų. Sekančią dieną sužinojau, kad teks vėl vaidinti jau kitoje situacijoje. Šį kartą teko turisto vaidmuo, kuris atvyksta į Indiją, oro uoste sutinka savo draugą, kuris elgiasi provokuojančiai: važiuodamas automobiliu klauso muzikos visu garsu, išmeta plastikinį butelį per langą, pravažiuoja per raudoną šviesoforo signalą, o galiausiai jį turi sustabdyti policininkas ir tuomet, kai jis jau duoda kyšį, mes turime sustingti. Į sceną įbėga Sidharthas ir nepamenu ką pasako. Tiesą pasakius, jau prieš patį skitą nebuvau užikrintas, nes susirinkom parepetuoti pusvalandis prieš premjerą. Pradžioje užsikirtau su žodžiais, bet finalinis pokšt buvo tada, kai jau turėjo įbėgti policininkas. 3 sekundės, 5 sekundės, niekas nepasirodo scenoje. Mes sėdim tiesiai prieš 200 žmonių kurie laukia tęsinio. Tuo metu, kai jau Taneshq norėjo bėgti į sceną ir gelbėti situaciją James pradėjo: aaaaaa…….. So I think we have reached our destination……. Buvau pasimetęs, visiškai neplanavau tokio įvykių pasisukimo. Pasakiau Thank you for the ride. Į sceną įbėgo Sidas rėždamas kalbą, kuri tuo metu atrodė kiek be ryšio. Mes pasistengėme pasišalinti į užkulsius. Užkulsiuose abu iškart susiėmėme už galvų. Ačiū Dievui nepamiršome išsijungti mikrafonų prieš konstatuojant kas tiką įvyko :) Nusprendžiau, kad klysti žmogiška, bet reikėtų bent jau pasirodyti vaidinime. Nepaisant to, vakare buvome pagirti už tą vaidinimą. Viskas iki policininko pavyko tikrai neblogai. Per vakarienę prie manęs priėjo tas čiuvas kuris turėjo būti policininku ir atsiprašė. Pasirodo jis buvo auditorijoje, bet jo psichologinė būsena nelabai leido jam užlipti ant scenos. Pasakė kažką tokio. Nepykstu ant jo, bet likusią dienos dalį buvau susikrimtęs.
Blogo pabaigai, norėčiau jus apšviesti apie….. vestuves. Ne, ne mano. Ir kolkas niekeno iš savanorių. Noriu papasakoti kokius kelius turėtumėte nueiti, jei norėtumėte susisaistyti santuokos kilpom vienoje iš mano draugų šalių. Taigi, jei atvykote į didžiausią Afrikos valstybę- Sudaną ir niekaip negalite išmesti iš galvos gražiosios juodaodės, siūlyčiau žvilgterti į savo piniginę arba fermą (karvės labai gerai). Nešvaistykite pinigų gėlėms ar kitiems niekams, drožkite su laiškeliu ir kyšiu tiesiai pas jaunosios tėvą. Jei jūsų auka pasirodys solidi- sveikiname, jūs tiką nusipirkote žmoną! Tačiau būkite pasirengę blogiasniam variantui- jei jūs nepasirodysite tinkamas jaunikis, arba jūsų kraitis bus neadekvatus jaunosios didelei širdžiai, jūs išgirsite neigiamą atsakymą. Maža to, užstatas už žmoną negrąžinamas. Neišdegė Sudane? Bandykite laimę Indijoje arba Irane! Tik turėkite galvoje, kad jei jaunajai pasiūlysite pagyventi kažkiek laiko prieš vestuves kartu, galite skaudžiai nudegti. Priešvedybinis gyvenimas kartu šiose šalyse nesuprantamas. Jei jūs nusižiūrėjote merginą Indijojos provincijoje, kuri yra vyresnė nei 24 metai, galite nesivarginti- ji jau ištekėjusi. Merginos čia išteka tarp 21- 24 metų. Dažniausiai tai būna sutartos vestuvės. Verta paminėti, kad Irane jums teks nuoširdžiai pradėti garbinti Alachą. Jei musulmonė išteka už kitątikio, jis turi atsiversti į islamą. Priešingai neįmanoma ir uždrausta. Įsimylėjote Afganistane? Blogas ženklas- Afganistane mylėti draudžiama. Nežinote net mylimosios vardo? Nesivarginkite, jis jums turėtų mažiausiai rūpėti. Pasekite ją iki namų ir iškart sėskite prie derybų stalo su šeimos galva. Psiekėte tikslą? Dabar galite eiti ir prisistatyti savo žmonai. Sveikiname! Visgi nusprendėte, kad jums ne prie širdies šitokio pobūdžio vestuvės? Važiuokite į Butaną. Ten galite bandyti ir kartu gyventi prieš vestuves. Viskas ką jum reikės atlikti, tai yra informacinis skambutis tėvams apie jūsų rimtus kėslus.
Keista kodėl prašnekau apie vestuves? Gal todėl, kad jau kokius tris kartus apie jas diskutavom. Čia kartais įvyksta karštos inter- kultūrinės dikusijos. Nežinau kodėl visiems taip rūpi vestuvės, o man nelabai…. gal todėl, kad aš čia vienas pyplys? Pagrinde visų amžius tarp 24- 28 metų.

Linkiu visiems džiaugtis sniegu ir nesušalti! Na, o aš ruošiuosi naujai konferencijai. Vėl su SIIB studentais, šį kartą 82 berods. Esu atsakingas už visus spektakliukus :) Savaitės bėgyje pamatysiu, ar užteko šio vargano sekmadienio jėgoms atgautu ir pasikrauti elementus naujai savaitei. Išduosiu paslaptį, kad šis sekmadienis buvo pirmas be ledų ir neišskirtinis :)Iki kito karto! Pabandysiu įkelti keletą nuotraukų!

Mike ir Abel pasirodymą galit pamatyti čia ———–>>>>

http://www.youtube.com/watch?v=wzERmJWYL1Q

)

Valley View. Mano dabartiniai namai :)

Valley view

Valley view

Tableland

Tableland

)

Svečiuose pas šeimyną, Gulunkar :)

Panorama

Panorama

)

Chillas sekmadienį :)

)

Khalid'as ant uolos krašto :)

)

Rytas :)

)

:)

)

Šita man šiaip patinka :)

)

Absolute purity :)

)

Vienuolis kuris pardavė ferarri ir nusipirko motorolerį :)

Sportas ir žaidimai.

Sportas ir žaidimai.

)

Sekmadienio pietūs :)

Pakaruoklis.

Pakaruoklis.Sekmadienis.

Jam factory ;)

Jam factory ;)

)

Čia akcentas, kad apsikirpęs. Nekreipkit dėmesio, kad nosį krapštau :)

)

Bolivudas Panchganyje :)


Rodyk draugams

Tuk Tuk Indija


Namasthe pasauli, namasthe mieli draugai :) po paskutinės savo blogo dalies susilaukiau nemažai šiltų įvertinimų. Ačiū visiems skaitantiems ir komentuojantiems! Tai paskatino pažvelgti kiek kritiškai į savo blogą- niekada netaisydavau klaidų, įkeldavau juodraščio tipo rašinius. Šį kartą pasistengsiu pateikti gramatiškai ir stilistiškai patrauklesnę apžvalgą.

Savo ketvirtają dalį pradėsiu nuo pasakojimo apie vieną savanorį- Dorji iš Butano. Jis budistas, jau šešis metus tęsiantis savo spiritual journey. Studijavo filosofiją, tačiau kažkuriame savo gyvenimo tarpsnyje suprato, kad nemato savęs dirbančio dėl pinigų, gyvenančio daug kam įprastą gyvenimą. Jis nusprendė tapti budistų vienuoliu. Prieš atvykdamas čia, 10 mėnesių gyveno urve, Himalajų kalnuose, šiaurės Indijoje. Dienas leisdavo medituodamas, skaitydamas knygas. Maisto jam atnešdavo draugai arba vietiniai iš apylinkių. Kartais jis pats nusileisdavo nuo kalno aplankyti turgų- nusipirkti būtiniausių daiktų. Kartais nuo šalčio jis negalėdavo sulenkti pirštų. Tačiau jei kalba pakrypsta apie urvą, visada su sau būdinga šypsena sako: ou, it‘s very beutiful there! Kartais aš įsivaizduoju jį, kaip ramybės šaltinį, žmogų titaną. Pažiūrėjus į jį iškart matai ramybę ir meilę pasauliui- viskam kas jį supa. Dorji minėjo, kad budistai turi mylėti viską, kas yra aplinkui. Kartais jis prieina ir stipriai apsikabina tave, arba paima už rankos. Visai kaip mama mažą vaiką :) Iš pradžių būdavo netgi keista, nejauku. Dar niekada nemačiau jo nuliūdusio ar susikrimtusio- visada linksmas ir ramus :) Vieną kartą po tylos meto ryte dalinomes mintimis (aš pradėjau išties mėgautis tuo quiet time‘u! Norėčiau, kad ir jūs išgirstumėte tą tylą! Nuostabus jausmas kai girdi paukščius už lango ir jauti, kaip į tave skverbiasi patekančios saulės spinduliai :) ). Kalbėjau apie religiją, bandžiau atrasti priežastį, kodėl nesu religingas, kodėl tai manęs netraukia. Kilo mintis, kad aš matau ją tik paviršutiniškai. Pažiūriu į parduotuvės vitriną, bet neužeinu į vidų. Ir jei norėčiau tikrai tikėti Dievu, turėčiau atrasti paslaptį religijoje. Atrasti mistiką, nes neįmanoma tikėti vien taisyklėmis, apčiuopiamais dalykais. Tai prilygtų tikėjimui automobiliu (nors kartais aš tikrai tikiu mamos opeliu, kad jis atlaikys dar vieną, tūkstantinę odisėją į vakarus!) namu, ar pinigais. Taigi, po tylos meto Dorji priėjo prie manęs ir pasakė: žinai, tu tikrai turėtum pamėgint atrasti tą paslaptį krikščionybėje. Jis patarė man paskaityti Šv. Pranciškaus raštus, minėjo, kad pats sėmėsi įkvėpimo iš krikščioniškų raštų, ypatingai iš pastarojo. Visu šituo pasakojimu tiesiog norėjau jums perteikti paprastą idėją: nors jis užkietėjęs budistas, tačiau labai tolerantiškas religijoms, niekada jų neignoruoja ir sugeba pasiimti iš jų tai kas jam naudinga, įkvėpia. Manau šios savybės reikėtų mano tautiečiams, krikščionims. Suprasti, kad islamas, budizmas ar dar velniai žino kas neturi nieko prieš krikščionybę. Nors gal tai kyla iš purvsklaidos- laikraščių, televizijos. Propaganda egzistuoja visur. Bet apie tai kiek vėliau. Sekantis subjektas kurį norėjau aprašyti tai Dorji tėvynė- Butanas- maža karalystė (turi maždaug 700 000 gyventojų, kiek daugiau nei mūsų sostinė). Savo mintyse ją pavadinau paskutine išliksiančia valstybe. Nežinau ar daug žmonių Lietuvoje girdėjo apie šios šalies vidaus politiką. Jei JAV, Vokietija, Kinija, ar bet kuri kita didesnė valstybė (neaplenkiant Lietuvos) rūpinasi importu/eksportu, BVP augimu, materialiniu valstybės gerbuviu, tai Butanas eina atgal. Šios šalies politika Gross national Happiness nukreipta į žmogaus dvasinę pilnatvę. Žmonės skatinami vartoti kuo mažiau, siekti aukštesnių vertybių. Šios šalies žemėje esantys turtai- neliečiami, jie neturi kasyklų, naftos platformų. Turistų skaičius yra ribojamas- nori aplankyti Butaną, turėsi mokėti už vizą, bei maždaug po 20 USD už kiekvieną dieną praleistą šalyje. Šalyje toleruojama laisvė, natūrali gamta. Niekas nedraus tau eiti į mišką, mėgautis jos teikiamais malonumais. Beje, Butanas itin didelį dėmesį skiria aplinkosauga. Kai paklausiau Dorji ar žmonės patenkinti jų valdžios vykdoma politika, jis atsakė: O taip! Mes labai patenkinti mūsų šalies vykdoma politika. Tai turbūt pirmas žmogus, iš kurio išgirdau gerus žodžius apie politikus. Kartais jis man primena mano krikštatėvį Gintą. Jie tikrai turi kažką bendro, nors ir gyvena skirtingose planetos pusėse. Kažkada pasakiau jam tai, užsiminiau apie Darželių respubliką. Sakė tikrai norėtų nuvykti tenai ir pagyventi.

Gyvenimas čia įgavo tam tikrus rėmus. Aš turiu savo dienotvarkę, ritmą. Pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais diena prasideda 7 val. ryte bendra tylos valandėle ir minčių pasidalinimu. Pusryčiai 8 val. (sekmadieniais 8.30 val.), arbatos pertraukėlė 10.30 val, pietūs 12.30 val, dar viena arbatos pertraukėlė 16.00 val, bei vakarienė 19.00 val. Kitu metu turime trumpas paskaitas, repeticijas, susirinkmus. Konferencijų metu prisideda papildomos paskaitos, bei visokeriopa pagalba dalyviams/organizatoriams: nuo dainų iki indų plovimo, lagaminų nešiojimo- stalų serviravimo.

Vienintelė laisvesnė diena yra sekmadienis. Šį sekmadienį teko lankytis bažnyčioje. Nežinau kokios tai krikščionybės atšakos, bet tiesą pasakius nelabai ir rūpėjo sužinot. Kažkada James labai gerai atsakė į klausimą kuriai krikščionių bažnyčiai jis priklauso- jis pasakė artimiausiai. Tiesą pasakius neplanavau eit į bažnyčią, bet taip jau gavosi, kad ryte prisijungiau prie repeticijos- kunigas (?) prašė IoFC paruošti dainą adventui. Dainavom afrikietišką dainą Mambo sava shava. Neįsivaizduoju ką tai reiškia. Jei kas ir suprato, tai turbūt vieninteliai Abel ir Hanan. Jie iš Sudano. Mišių pabaigoje sekė trumpas vaidinimas apie Juozapą ir Mariją. Adaptuota šių laikų versija, panaudojant Osamą ir Obamą. Galbūt šioje vietoje suveikė mano katalikiškos šaknys, bet bairio nelabai supratau :) Po mišių patraukėm į Hill top. Tai ledainė, apie kurią girdėjau dar Lietuvoje iš Eglės. Ta pati, kurioje buvau praeitą sekmadienį. Panašu, kad sekmadienis be ledų, kaip kalėdos be eglutės, mandarinų ir sniego (čia labiau lietuviškas pavizdys). Grįžtant namo nusipirkau porą kilogramų apelsino dydžio, bei mandarino skonio citrusinių vaisių. Nežinau, ar ten mandarinai ar apelsinai. Vienintelis skirtumas tarp lietuviškų apelsinų yra tas, kad jie atrodo, kaip supuvę lietuviški, bet pastarųjų skonis yra, kaip supuvusių indiškų. Viską sukirtau per dvi dienas. Kitą kartą pirksiu du maišus. Po pietų su Khalidu ėjome pasivaikščiot ant kalno. Pakeliui sutikome šeimynėlę su 6 linksmais vaikais. Visi įsiamžinome bendroje nuotraukoje. Maždaug tuo pat metu, kai buvo nuspaustas mygtukas fotografuoti, užsimezgė tyra, abipusė draugystė. Vaikų amžius nuo 15 iki 6 metų. Visi broliai ir seserys. Kiekvienas iškart pradėjo rodyti savo gebėjimus. Vienas verčiasi kūliais, kitas rodo triuką su pirštais, trečias pasakoja eilėraštį išmoktą mokykloje. Klausėmes hindi ir marathi dainų. Vienas iš mažesniųjų priėjo prie manęs ir paprašė nufotografuoti jo tėvus. Iki to momento tėvai atrodė draugiški ir santūrūs. Padarius nuotrauką, pasirodė, kad jei ne amžius, jie būtų kaip ir vaikai puolę verstis kūliais ir pasakoti istorijas. Per veidą nusidriekė kilometrinė šypsena, kiek išraudo :) praleidome su jais visą valandą, gavome pakvietimą apsilankyti pas juos vakarienės ir arbatos. Sekančią dieną Khalidas sutiko kelis iš jų kulniuojančius pro mūsų centrą namo iš mokyklos. Klausė kada apsilankysime :)
Vakare vykome vakarieniauti į miestelį. Susispaudėme 13- 14 į vieną mašiną ir išvykome. Atrodė, kad langai plyš nuo juoko :) Žmogus, kuris sugalvojo mus pavaišinti vakariene, vardu Apha. Tai turbūt seniausias žmogus šiame centre. Nežinau kiek jam metų, vaikšto pasiramstydamas lazdute. Savanoriai jam neša pietus į lovą. Jis čia mylimas, nors ir atrodo, kad sunkiai šneka, bet visada puikios nuotaikos.
Vakarienė praėjo linksmai, kaip ir tikėtina. Daugelio skrandžiai gavo išbandymą, nes maistas išties buvo spicie. Diskutavome apie kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui Irane ir Indijoje yra neįprasta vyrui ir moteriai gyventi kartu prieš vestuves. Jei mes manome, kad vakarų visuomenė yra laisvesnė, nei mūsiškė, tai Azijoje vyrauja nuomonė, kad vakarai tiesiog ištvirkę.

Pirmadienį prie mūsų prisijungė AFL (Action for Live) grupė. Dar ~25 savanoriai, su sunkiai ištariamais vardais (man jų, jiem mano). Pagaliau atvyko viena moteris iš Lotynų Amerikos, nes tai vienintelis žemynas kurio atstovų čia trūko. Šiek tiek pasikalbėjau su Anna iš Latvijos. Iš artimesnių kultūrų, dar yra Dima iš Ukrainos. Bet nesijaučiu svetimas ir prie vietnamiečių, korėjiečių, australų, afrikiečių, todėl kažkokio stipresnio ryšio su rytų europiečiais neužmezgiau. Vakare klausėmes jų istorijų, kokių nuotykių ar juokingų situacijų patyrė.

Šiuo metu vyksta seminaras hindi kalba. Tiesą pasakius neturiu žalio supratimo apie ką ir kam. Iš mūsų tikimasi tik dainų ir pagalbos virtuvėje. Teko būti teisėju viename juokingame žaidime. Ant dviejų kėdžių, maždaug 5m atstumu, padėtas vamzdis. Vienas turi pūst kamuoliuką, kad tas nuriedėtų iki kito, kuris gaudo ir meta sekančiam. Tas kuris pūtė eina gaudyti, o žmogus kuris gaudė- į eilę. Vienas atmetimas- vienas taškas. Taško negauni, jei kamuolį perduodi, o ne meti ir jei nepūti, o įmeti. Po žaidimo save titulavau geriausiu teisėju, nes komandos, kurios buvo mano priežiūroje laimėjo pirmą ir antrą vietas. Kiek juokinga buvo, kad Hanan irgi skaičiavo tų komandų taškus ir abu kartus gavom ženkliai skirtingus rezultatus. Na, bet svarbiausia žaidimas, ne rezultatas :)
Turbūt geriausias dalykas šiame žaidime tai atmosfera. Dar per apšilimą prasidėjo šūksniai, švilpimai, plojimai. Kažkas panašaus vyksta halėje, metant lemiamą tritaškį.

Vieną dieną su Khalidu išsiruošėm aplankyti savo draugų. Adresas, kurį mums pasakė buvo labai paprastas: Gulunkar. Nelabai žinojom ar čia šeimos pavardė ar gyvenvietė. Vienaip ar kitaip, užtikrintai žinojom kryptį :) Artimiausiame kaime, gavome paaiškinimą kur ieškoti Gulunkar. Eidami ta kryptimi, netikėtai sutikome dvi vyriausias mergaites iš mūsų draugų šeimynos. Kaip tik traukė iš mokyklos. Taigi pasukome priešinga kryptimi ir paėjus kelis šimtus metrų keliu, tada dar kažkiek palei kaimynų tvorą atvykome į svečius. Vyriausioji iškart pranešė mamai ir jaunesniems kas per įpatyngi svečiai atvyko. Po 5 sekundžių pro duris išbėgo dar keletas draugų, buvome iškart pavadinti į vidų. Įteikėme iš kambarioko pasiskolintus šokoladukus. Mums teko garbinga vieta viename iš kampų. Kėdžių ir fotelių jie neturi, visi susėdome ant žemės. Po kelių akimirkų buvo paserviruota arbata, į trasą paleistos nuotraukos. Vaikai vienas per kitą rodė savo pusbrolius, dėdes, draugus, vaidinimus mokykloje. Netgi teko artimiau susipažinti su tėvų vestuvėmis. Po arbatos, keleto bendrų kadrų patraukėme namo. Prieš tai žinoma teko susitarti dėl sekančio susitikimo. Šį kartą esame kviečiami sekmadienį vakarienės. Grįžtant buvome palydėti iki kaimelio galo, spėjome dar susipažinti su keliais kaimynais. Atrodė, kad tie vaikai tikrai džiaugiasi mūsų draugyste. Grįždami nusprendėme, kad išryškinsim keletą nuotraukų ir sekantį kartą jiems padovanosim.

Šią savaitę teko keletą kartų pristatyti Lietuvą. Visi savanoriai turėjo pristatyti savo šalį, padaryti 20 min prezentaciją. Apsirengiau tautinius marškinius, atsinešiau suvenyrų, vaikišką knygą aš- lietuvis. Pati prezentacija pavyko išties gerai, gale jos parodžiau Matelio ir Stonio filmą Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos. Dorji po prezentacijos sakė, kad jautėsi lyg skrisdamas kartu :) Rodos pavyko.
Sekantį kartą teko išrinkti filmą, kuris atspindėtų kažkas lietuviško. Kelias dienas prieš šį filmą dalinomes istorijomis kurios mums įstrigo, arba įkvėpė. Papasakojau apie savo dėdę Gintarą, kad jo pavizdys mane įkvepia niekada neiti su mainstreamu. Bandžiau aiškinti apie hipių judėjimą ir roko muzikos įtaką tuometiniam jaunimui. Daugelis net nežinojo sąvokos hipis, kas jie tokie. Atsižvelgdamas į šiuos aspektus nusprendžiau parodyti Banionio vaikus iš amerikos viešbučio. Ties čia ir prašoviau. Internete radau turbūt pačios prasčiausios kokybės filmą, su traškančiu garsu ir penktoko lygio netempiančiais subtitrais. Pusė žmonių išėjo per filmo vidurį neiškentę aukštų traškesių sintezės. Kiti, vardan pagarbos, pažiūrėjo filmą iki galo. Kai jis galiausiai pasibaigė, pasirodė, kad visiems tikrai palengvėjo :)
Tą vakarą buvo pirmas kartas, kai teko patirti nusivylimą. Pats sugalvojau idėją, kad kiekvienas parodytų filmą, atspindintį savo šalies kultūrą/istoriją/dar kažką. Specialiai suradome laisvą vakarą, gavome salę su geriausia garso sistema ir projektorium. Buvo tikrai nejauku, kad taip gavosi. Atvažiuodamas čia nusprendžiau imtis daugiau iniciatyvos, siūlyti savo idėjas. Įsitikinau, kad entuziazmas turi ir kitą medalio pusę. Patyrus pralaimėjimą, skauda dvigubai.

Šiandien (t.y ketvirtadienį) nusprendžiau apsikirpti. Su Peno išsiruošiau į miestą. Mane nuvedė į kirpyklą, kurioje kerpasi visi Asia Plateu savanoriai. Tik patekęs į vidų, supratau, kad tai nėra tobuliausias grožio salonas kuriame teko lankytis. Senasis kirpėjas iškart ėmėsi darbo. Tikėjausi paprasčiausio varianto, skutimo mašinėlės, nes buvau pasiryžęs ekstremaliems pokyčiams. Tačiau į darbą buvo paleistos žirklės. Pačios žirklės, jau vertos trijų puslapių aprašymo. Didžiulės, girgždančios, esu tikras, kad kirpusios paties Gandhi plaukus. Peno pajutus, kad jaučiuosi kiek neužtikrintai padrąsino: pasirodo senukas kirpėju dirba jau 65 metus! Po didžiųjų žirklių sekė sekantis išbandymas- britva. Namuose su tokia britva mama raižydavo popierių. Taigi, į darbą buvo paleisti ašmenys. Nenoriu išsiplėsti aprašydamas tą jausmą, tiesiog pasiimkite aštriausią peilį savo namuose ir pasikasykite galvą. Nepamirškite užkišti už ausų, veskite palei kaklą, venkite spuogų. Buvau laimingas, kai ši procedūra baigėsi. Iš kirpėjo veiksmų supratau, kad kirpimo procedūra eina į pabaigą. Staiga pajutau, kad kirpėjas įnirtingai puolė man daužyti per galvą. Visiškai pasimečiau. Amatininkas toliau tesė egzekuciją, visaip daužydamas, glostydamas, traukydamas. Peno pajuto, kad vėl nesijaučiu savo rogėse. Pasirodo kirpėjas atlikinėjo vieną svarbiausių procedūrų po kirpimo- galvos masažą. Indijoje be jo neapsieinama jokioje kirpykloje. Taigi, per porą minučių mano galva buvo išmasažuota, o masažo finalas buvo tada, kai jis suėmė mano ištiestas rankas už nugaros, patraukė į abi puses. Per kirpyklą nuaidėjo traškesio aidas. Poto pagalvojau, kad Lietuvoje policija panašiai pakuoja nusikaltėlius :) Taigi, jeigu esate aštrių pojūčių fanatikas, būtinai atvykite į Indiją apsikirpti! Taigi, iki sekančių nuotykių mieli tautiečiai!

P. S nuotraukų teks palaukt. Labai ilgai trunka jas įkelt, o aš labai nekantrus :) Šiam kartui įkėliau vieną :)

Rodyk draugams

Kas čia vyksta?!

Sveiki visi sušalę ir šąlantys Lietuvoje J Šia, jau trečiąja savo Blogo dalimi, pabandysiu jums plačiau papasakoti apie kitus savanorius, mūsų vyresniuosius, bei truputį apie kasdienybę. O kolkas ji kasdien keičiasi.

Šiuo metu mūsų yra apie 10- 11. Kitą savaitę turėtų prisijungti dar žmonių. Šiuo metu jie išvykę su kita programa. Maloniausias dalykas čia yra tai, kad iškart pasijutau pakliuvęs į komandą, kuri yra kaip šeima. Įdomiausias dalykas- ši šeima yra kaip mišrainė iš bananų, dešros, moliūgų ir karvės ausų. Visą tai reikėtų sumaišyt su kefyru ir kavos tirščiais. Gautum panašų patiekalą į tą, kuris gautusi sumaišius visų šių žmonių kultūras į vieną: Sudanas, Tibetas, Afganistanas, Iranas, Indija, Lietuva (egoistas iš prigimties, negalėjau nepaminėt savęs), Butanas (Nemaišykit su Propanu- Butanu! Gėda pasakyti, bet kai išgirdau šios mažos Himalajų valstybės pavadinimą, pirma mintis kuri šovė į galvą, buvo šis užrašas ant dujų balionų degalinėse. Gyveni ir mokaisi. Nors asmeninė patirtis byloja, kad arba gyveni, arba mokaisi). Prie jų galime pridėti žmones iš Australijos, Jungtinės Karalystės, žinoma Indijos, JAV. Jie ne savanoriai, tai žmonės kurie padeda gyvuoti šiam projektui. Išvardinau daugmaž daugumą, bet tikrai turėjau kažką praleist J Beje, žmonių skaičius kintantis, vieni išvyksta, kiti atvyksta, treti sugrįžta, po kiek laiko išvyksta tie kuriuos priskyriau „atvyksta“ kategorijai. Mintį supratot- kompanija kintanti, nieko nėra amžino. Tiek vyresni tiek jaunesni turi savo asmeninę patirtį, požiūrį į istoriją ir ateitį. Kalbant apie savanorius, daugelis iš jų turi skaudžios patirties (Smurtas šeimoje, artimieji tapę politinių rėžimų aukomis, karai, baimė laisvai reikšti mintis ir jausmus savoje šalyje dėl nežmoniškų diktatūrų). Jų istorijos- panašios į tas kurias galime išgirsti pasakojant apie tas šalis, kur vyksta neramumai, kur žudomi žmonės už kitokį požiūrį, kurios kiekvienam atrodo toliau nei mėnulis ir joks lietuvis savo noru ten kojos nekels. Kai girdėdavau kažką panašaus Lietuvoje, tai kažkaip manęs nepaveikdavo, papurtydavau galvą, gal pasakydavau „kraupu ten…“. Tai manęs nepaveikdavo. Čia, viskas apsivertė. Nuo pat pirmos akimirkos, kai sužinojau daugelio jų istorijas. Atmintyje pasirodė netolimos praeities vaizdai, kai tik atvykau ir prie manęs iš karto priėjo grupelė savanorių, pasiūlė savo pagalbą įsikuriant ir po kelių valandų galėjau pasijusti „integruotas“ ir pilnateisis narys. Jie visi tapo mano draugais, sesėm ir broliais (vajė, vajė, dabar tai jau tikrai visi netilpsim Šančiuose prie kučių stalo). Kartais kyla mintis, kaip įmanoma šitiek iškentėjus būti tokiam altruistiškam kitam žmogui. Stebuklai visgi vyksta ir net ne per kalėdas.

Taigi, sekančią dieną prasidėjo tai ko čia atvažiavau. O atvažiavau todėl, kad nežinau kodėl, bet man čia patinka. Tęsiu. Buvo sekmadienis. Laisvesnė diena, kaip tik pasibaigė konferencija kurioje dalyvavo labai daug žmonių. Nuvykome į miestelį suvalgyti ledų. Man tai buvo, kaip neoficiali inauguracija į narius. Panchganis- miestelis kuriame yra Initiatives of changes centras. Nepasakyčiau, kad išskirtinis. Švaresnis nei Mumbajus, mažiau žmonių, bet esmė ta pati- gatvėje chaosas, klestinti prekyba ir mainai J Grįžus iš miestelio turėjome priimti svečius naujai konferencijai kuri truks iki penktadienio. Į centrą atvyko žmonės užimantys labai aukštas pareigas valdant Indiją. Atsivežė po sunkų lagaminą asmeninių daiktų ir po ledkalnį arogancijos. Gražu žiūrėt, kaip ji sparčiai tirpsta dienoms bėgant J Sekmadienis prabėgo susipažinant su aplinka, daugiau mažiau nieko įpatingo neveikiant. Pirmadienį prasidėjo paskaitos šiems politikams. Mūsų dalyvavimas jose yra laisvavališkas, bet patartinas. Jei man atrodo įdomu- aš einu, jei ne- galiu miegot, svajot, medituot. Pats sau ponas tuo metu J Šios paskaitos, seminarai sukasi aplink tą pačią mintį- kaip tapti geresniu žmogumi sau, visuomenei, viskam kas supa mus, tapti atsakingu už savo darbą. Viso seminaro turinį galima pasakyti viena M. Gandžio fraze: „be the change you want to see“. Būk tuo pokyčiu kurį nori matyti. Pradėk nuo savęs. Jei tavo pirštas rodo į kaimyną, prisimink, kad dar trys rodo atgal į tave (pabandykit su pirštu parodyti į artimiausią sieną ir pastebėsit, kad trys užlenkti pirštai rodo atgal- į jus. Nykštys tik grybauja. Bandžiau sugalvoti kokį išsisukimą, bet deja taip jau gamta slankstelius ir sąnarius sudėliojo, todėl logiško „cheato“ sugalvot nepavyko). Šie seminarai vyksta kiek kitaip nei mes įprastiniai. Tai nėra atėjau- išklausiau- ate. Viskas prasideda dar ryte, nuo meditacijos, tylos. Teko lipti į kalną prieš patekant saulei ir pasitikti tą apelsiną, sėdint 1300m aukštyje. Tai kažkaip įkvėpia, apvalo. Bet kuriuo metu, vykstant seminarui gali būti paskelbta tylos minutė. Niekas nemirė. Tiesiog taip bandoma atitraukt žmogų nuo įtampos, galbūt išgirsti savo vidinį balsą. Tai irgi veikia. Užsimerki, išgirsti paukščius ar bezdžiones lauke. Jau vyko paskaitos apie etiką, lyderystę, žalią pasaulį. Patiko mintis apie išsivysčiusias šalis. Rodikliai nusakantys šalies išsivystimą yra BVP, jos pelnas, kiek ši šalis suvartoja. O pats vartojimas pateikiamas, kaip natūralus ir teigiamas dalykas. Tačiau ar ištikrųjų išsivystimas reiškia vartojimą? Viską gan gerai parodė grafikas kur buvo į viršų šaunanti strėlė „technical revolution“, bei daugmaž tiesiai einanti „human physical and psychological evolution“, o vis didėjantis tarpas tarp jų yra „stress“. Nežinau ar čia tiksliai perteikiau, bet esmė, kad vartojimas atitolina mus nuo vidinės pilnatvės ir ar galima tai vadinti išsivystimu? Juolab, kad tam dar prievartaujama motulė žemė, o už šią orgiją mes atsilyginam jai kalnais vartojimo liekanų- šiūkšlių. Beklausant viso šito netyčia galvoje gimė juokingas (man) šūkis „lapės- lapėms, šiūkšlės namo“. Vienaip ar kitaip sunku perteikti jum tai, kas kalbama šiuose seminaruose. Tai ką išgirsti, dar perleidi per save. Žinios kurias gauni pereina per tavo filtrą, emocijas, kurias supranti daugiau mažiau tu pats ir sunku čia kažką pasakyt daugiau.

Apart seminarų ir šiaip veiklų laikiniems dalyviams, dar turime savo atskiras paskaitas tarp savanorių. Tai daugiau diskusijos ir paskaitos apie save, psichologija, atviri pokalbiai. Asmenybės formavimas. Daugiau nežinau ką pasakyti apie šias veiklas- atvažiuosit, pamatysit.

Savanorių ir bendruomenės veikla vien seminarais ir savišvieta nesibaigia. Savanoriai taip pat stengiasi padėti personalui (virtuvėje, ofise), kartais tampa savotiškais gidais atvykusiems čia, užsiima menine veikla, kurią pristato per seminarus, kartais sportuoja, padeda ūkyje. Teko darbuotis jau šiek tiek. Purenom žemę, palaistėm. Nieko sunkaus, bet buvo visai linksma J Kelis kartus per savaitę vyksta įvairūs susirinkimai, bendruomenės ar savanorių. Šituose mytuose kalbama tiesiog tai ką nori pasakyti: padėkoti, paprašyti, išsakyti savo nuomonę. Dar vyksta arbatos pertraukėlės J geras dalykas, skani arbata (virkit juodą arbatą iškart su pienu, galit įdėti dar kardamonų dėl prieskonio). Didelis dėmesys čia skiriamas meditacijai. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniai rytas prasideda 7h, prieš pusryčius, tylos minutėmis. Visi susirenka, mėgaujasi tyla, skaito knygas. Tylos metu dažniausiai skaitomos religinės knygos. Kadangi religijų čia irgi visokiausių yra, todėl įdomiai atrodo ant stalo sudėtos krikščionių, induistų, budistų, musulmonų knygos greta. Religija- tavo pasirinkimas, niekas nesikiša, visi tolerantiški. Kaip hokšilos dainoj: Muhameth met dalai lama, they sang together harei rama… ir taip toliau ;D Vienas budistas sakė, kad norės būtinai išgirsti iš manęs plačiau apie krikščionybę. Sakiau už paskaitas paprašysiu jo mane pamokyti budistiškos meditacijos, nes kažkaip sunku man nepradėt svajot per tas tylos minutes. Taigi, tylos minutė pasibaigia minčių pasidalinimu.

Turbūt iš paskutinių pastraipų jum pasirodė, kad čia viskas labai rimta ir gilu. Taip, tyla yra tyla. Paskaitose taip pat retai kada pasijusi kaip cirke. Tačiau laisvu laiku viskas vyksta žymiai laisviau, niekas neužpyks jei ką pašiepsi, pasijuoksi. Natūraliai J Pro akis nepraslysta facebooko persivartoję žmonės (populiari frazė „he‘s having a fbook session right now“). Žodžiu- smagu.

Jei kalbėti apie save, tai nusprendžiau išnaudoti šį laiką teigiamai. Visada nešiojuosi knygutę užrašams, stengiuosi užsirašyti įdomesnes šaunančias į galvą mintis, užsivedžiau žodynėlį,kad praplėsčiau savo anglų kalbos žinias. Taip pat reguliari mityba padeda kiek geriau jaustis. Labai norėčiau šnekėt apie maistą, nes jis čia man labai patinka, bet gal patylėsiu, nes jau pačiam keista, kad pastoviai noriu apie jį šnekėt. Paminėsiu, kad taip jau gavosi, kad nevalgau čia mėsos visiškai ir visai jos nenoriu. Tiesiog perdaug skanūs vegetariški patiekalai J Nesenai persikrausčiau į kambarį, kur turėčiau jau ilgiau nusėsti. Gyvenu su dviem čiuvais iš Afganistano. Linksmi žmonės, ypač Khalidas (girdžiu niūniuoja kaip tik kažką man už nugaros). Dar turbūt pamiršau paminėti, kad esu čia jauniausias. Visi jau 20+ metų. Vaikas tarp vis dar vaikų.

Linkėjimai visiems, nenušalkit kojų, drauskitės GRAWE ir valgykit apelsinus.

P. S veikla, kuria daugiau mažiau užsiiminėjame čia, vyksta ir Lietuvoje.

https://sites.google.com/site/manrupilietuva/

Aplankykite šį puslapį, arba tiesiog kreipkitės pas Eglę (Egle, aš čia daug gražių dalykų apie tave prišnekėjau, net nežinau ar viskas tiesa ko čia prikūriau)

P. S. S viską rašiau į wordą, todėl kaikur išsikraipė kaikas. Tingiu redaguot, suvirškinsit ir taip :)

Rodyk draugams

Galutinis tikslas: Panchgani

Sveiki!

Atradau laisvą minutę ir pabandžiau įkelti savo pirmą blogą į netą. Rods veikia. Šiame bloge trumpai apžvelgsiu savo pirmą įspūdį apie Panchgani- vietą, į kurią keliavau visas 5 dienas.

Taigi, kelionė iš Mumbajaus užtruko geras 6 valandas. Ryte Dr. Anand pas kurį nakvojau nuvežė mane iki stoties ir įsodino į autobusą. Nors buvo dar tamsu, 6h ryto, bet praeiti tarp žmonių jau sunkoka. Visi stumdė kažkokias žoleles, rėkavo. Laukti autobuso reikėjo tiesiog ant gatvės. Nebuvo jokio ženklo, kad ta vieta kažkuo išskirtinė. Žinoma autobusas vėlavo kokias 20 min, bet niekas dėl to nepergyveno. Ant mano kuprinės su kreida užrašė “18″ ir kelis kartus riebiai pribraukė. Ačiū jiems, turėsiu ką valyti kokią valandą :) Važiuodami dar gal 5 random vietose paėmėm žmonių, sustojom pavalgyti. Už maždaug 70 km nuo Mumbajaus, prasidėjo kalnų grandinė. Prie kelio sėdėjo bezdžionės, ėjo visokios eisenos. Judėjom įspūdingu 20- 40 km/h greičiu.

Artėjant link Panchgani pradėjom kilti į kalną. Siaurais keliukais, prie pat skardžio. Pralenkėm autobusą, kuris buvo su kažkuo susidūręs, stovėjo griovyje aplamdytas. Nepanašu, kad tai kažkam sukėlė kokių nors emocijų. Užkilus į kalną mane pakvietė  ir pasakė, kad atvykau į savo tikslą. Vairuotojas buvo įspėtas kur mane paleist. Įėjus į IOfC centrą iškart pasijuto skirtumas: aplinkui jokių šiukšlių, žydintys medžiai. Pasijutau panašiai kaip Anė iš žaliųjų mansardų ;D Mane pasitiko keletas kitų savanorių, nuvedė į kambarį, viską aprodė, supažindino. Žmonės čia išties draugiški, susirinkę iš viso pasaulio. Sakė, kad yra mergina iš Latvijos, bet dabar ji išvykusi. Tiesą pasakius viskas ką čia radau, viršijo geriausius mano lūkesčius. Kadangi esame 1300 m aukštyje aplinkui visur nuostabūs vaizdai, yra futbolo stadionas, visi žmonės draugiški, maistas nuostabus. Nuo ryt turėčiau pradėt dalyvaut programoje. Šiandien gavau dieną poilsiui. Vienintelis minusas, kad kažkaip sugebėjau peršalt. matomai dėl klimato pasikeitimo. Skauda gerklę ir galvą. Bet čia laikinas reikalas  :)

Cheers

Rapolas

Rodyk draugams

Kelionė iki Indijos ir pirma diena Mumbajuje

Sveiki draugai Mintis rašyti blogą kilo dar Lietuvoje. Kadangi kelionė nepagailėjo laiko apmąstymams oro uostuose (7 valandos Stanbule, dar 10 Sharjah) tai nusprendžiau parašytą pirmą dalį (o gal ir paskutinę, nesu iš tų kurie tęsia visus pradėtus darbus) apie kelionę iki Indijos.

Viskas prasidėjo iki kaulų smegenų įgrisusiu maršrutu Kaunas- Vokietija. Tik šį kartą važiavom ne į Berlyną, kaip įprasta, o į Gerą. Viso 1300 km ir 17h hemarojų varančiose opelio ložėse. Pats miestas Gera, atrodo turėtų būt geras, bet nieko gerą nežada. Senokai jau ten nevaikštinėjau, bet iš seno esu susidaręs įspūdį, kad tai nuobodžiausias miestas Vokietijoje.

Po 4 valandų miego buvo belikę paskutinė kelionės automobiliu dalis, maždaug 400 km iki Miuncheno oro uosto. Kas netikėta, kad išvykome laiku. Tuomet padarėme didelę klaidą, kad paklausėme Rozos patarimo važiuoti ne tiesiai į autostradą, o jos žinomu shortcutu. Būtume sutaupę kokius 3 km. Žinoma nugrybavom ne į tą pusę, vietoj 3 km padarėm kokių 15 km lankstą ir užtrukom kokias 40 min. Pagal zapadlo dėsnį oro sąlygos buvo tobulos kelionei- šlapdriba ir 2-0 laipsniai temperatūros. Beklaidžiojant po vokiškus kaimelius ir vienkiemius apėmė juodos mintys, kad galiu gėdingai nespėt į skrydį. Bet oro uoste atsiradome greičiau nei tikėjausi. Keletas emocialių akimirkų atsisveikinant su mama ir prasidėjo mano sąvarankiška egzistencija.

Lėktuve gavau visas 3 laisvas vietas, o vietos kojom būtų užtekę net Simui. Pirmą kartą gyvenime išžiūrėjau saugos instruktažo filmuką. Viską aiškino vaikai ir rodė tai, kaip žaidimą. Nežinau ar labai informatyvu, bet bent jau linksmai atrodė. Kas suprato turkiškai, netgi juokėsi .

Atskridus į Stanbulą teko apsispręst ar eiti į transfer passenger ar būtį paprastu atvykėliu. Nebuvau įsitikinęs, kad lietuviams nereik vizos Turkijoje, bet pagalvojau, kad į transfer zoną grįžti galėsiu visada. Visgi vizos nereikėjo, turkai sutiko mane svetingai, be jokių debiliškų migracijos kortelių ir ilgų eilių prie pasų kontrolės. Buvau alkanas kaip arklys, todėl pirmam pasitaikiusiam kioske išsikeičiau 10 eurų. Maisto pasirinkimas sakyčiau skurdokas: kokios 3 kavinės su šaltais sumuštiniais už beprotišką kainą, 12 kebabinių (pasirodo turkiški kebabai populiarūs ir Turkijoje, ne tik Lietuvoje) ir Burger Murder Kingas. Pastarąjame ir nusėdau. Kai pavalgiau nusprendžiau pradėti rašyt šį blogą. Išieškojau visas parduotuves, kol vienoje iš jų radau tušinuką, kolkas vienintelį suvenyrą iš Turkijos. Tuomet pradėjau rašyti, ką jūs dabar skaitot  na, beveik tą patį, nes paskui jį gerokai sutrumpinau. Pašnekėjau su tokia turke, kuri sakė, kad važiuoja namo į Vokietiją iš atostogų Turkijoje. Kilo mintis ar neturėtų būt atvirkščiai. 5 valandos prabėgo beskaitant ir vis ką nors parašant. Sakyčiau gana greit. Labai laukiau momento kai atidarys check-iną, nes tampytis dvi kuprines kurios bendrai svėrė kokius 18kg nebuvo labai malonu. Iki Skrydžio dar buvo geros 2 valandos, o gavau žinutę, kad man pervedė 70 lt į sąskaitą. Nusėdau sporto bare ir išgėriau bokalą šalto efes pilseno. Vakaro vinis, kitaip nepavadinsi. Atgaiva po nedamiegotos nakties ir trankymosi su dviem kuprinėm. Artėjo sekantis etapas, Arabų Emiratai. Kadangi tos šalies ir jų keistų taisyklių kiek prisibijojau, tai užsidėjau kojines su keturlapiais dobilais, kurias gavau iš G & G. Kaip vėliau paaiškėjo, dobilai tikrai neša laime 

Įlipus į Air Arabia lėktuvą kiek suglumau, kai po pasveikinimo saliam aleikum pasakė, kad sukalbėkime visi bendrą maldą prieš skrydį. Gerą minutę visu garsu garsiakalbyje kriokė Alach achbar. Sakyčiau kiek drąsaoka skrydžio saugumą patikėti Dievuliui  Bet Rapolas ne kvailas, Rapolas turėjo kojines su keturlapiais dobilais. Nežinau ar jos (aš tuo beveik tikras), ar Alachas padėjo saugiai nuskristi į Sharjah, Arabų Emiratus. Verta paminėti, kad Air Arabia lėktuvuose dirba turbūt gražiausios stiuardesės. Žodžiu, jei skrendi su Air Arabia, esi žingsneliu arčiau rojaus 
Iš paukščio skrydžio atrodė, kad kas trečias arabas turi savo dangoraižį, jų ten išties daug 

Pačiam Sharjah oro uoste iškart pasijuto šurmulys. Prie transfer desko iškart nusitiesė kilometrinė eilė. Laimei man pasakė ateit už poros valandų ir laukti neteko, o paskui nutaikiau akimirką kai buvo tik keli žmonės. Pusė iš jų buvo nespėję į skrydį į Beirutą. Vienas tėvas aiškino, kad nespėjo nes keitė pypliui pampersus. Kažkaip pasidarė gaila tų žmonių. 12 valandą pasigirdo arabiška rauda. Dauguma susirinko prie lango ir pradėjo žiūrėti į tolį. Nesupratau ar čia malda ar taip pagerbė tiką žuvusius nusileidžiant. Vienaip ar kitaip šį kartą nusprendžiau likti stebėtoju ir į religijas nesivelti. Paskui toks pakistanietis man išaiškino, kad tai kvietimas maldai ir taip vyksta 5 kartus per dieną. Gaila negalėjau išeiti laukan, geri kontrastai ten. Vienoj pusėj dykuma, kitoj oazė su žalia veja ir palmėm. Arba nuo nemigos man pradėjo vaidentis miražai. Dar gerai atrodė kai arabės kimšo hamburgerius McDonalde, pasislėpusios po savo skarom. Jeigu ir egzistuoja kur stipresnė religija už islamą, tai ji tikriausiai susijusi su McD. Jei anksčiau visi traukdavo į meką, dabar traukia į maką. Dvasiškai gal nepraturtėsi, bet kas ta dvasios stiprybė prieš tuščią skrandį. Po praleistų 8 valandų niekur net nesinorėjo skristi, kiekvienas oro uosto kampas tapo savas. Tuomet sekė dar poras valandų jau smiginėjant laukimo salėje ir pagaliau įlipau lėktuvan į Mumbajų. Šį kartą smigau iškart po Alach achbar.

Lėktuve keli indai padėjo užpildyti migracijos kortelę. Leidžiantis per garsiakalbį pradėjo šnekėti kažką apie užterštumą ar panašiai. Tada kažkoks vyras praėjo per lektuvą su keliais flakonais ir pripurškė dujų. Laukiau kada atsijungsiu, bet apart neaiškaus kvapo nieko daugiau neįvyko. Mumbajus pasitiko 27 laipsniais, tvankumu ir drėgme. Prie pasų kontrolės prašė įrašyt į migracijos korelę adresą kur vykstu. Pats tiksliai nežinojau, tai įrašiau miesto pavadinimą. Muitininkas pasakė „it‘s a city”. Atsakiau „Yes”. Daugiau apie adresą nieko neklausė. Nenorėjau jam aiškinti, kad mečiau studijas, kad atvažiuočiau sąvanoriaut, tai pasakiau, kad esu filosofijos studentas. Buvo sunku susigaudyti tarp tirštos masės žmonių. Jaučiausi tikrai pavargęs, buvau su striuke, dviem kuprinėm ir visas suprakaitavęs. Laimei vėl susitikau tą indą iš lėktuvo, kuris padėjo užsisakyti „prepaid taxi”. Gavau neaiškų čekį, kurį reikėjo parodyti taxi vairuotojui. Taxi reikėjo atrasti pagal numerius, o automobilių gal koks 70. Iškart prisistatė kažkoks žmogus, atrodė kaip taxi vairuotojas, padėjo surasti taxą, ir įkelti kuprinę. Tada jau norėjau daryti duris, o jis sako „give me a small money, I‘m a poor man”. Atsakiau „I‘m poor too”. Labai nenorėjau atvykti sutemus, bet taip jau gavos. Tik išvažiavus iš oro uosto taxistas sustojo ir kažkur nuėjo. Iškart prisistatė kažkokia moteris kuri pradėjo savo „I‘m poor, give me a small money” tada sekė „give me an english coin” ir „give me a chocolate”. Po kelių minučių kaulinimo ji nusisuko, galvojau jau nueis, bet tada spjovė riebų skreplį ir vėl pradėjo. Tuo metu išsigandau, kad sekantis skreplys gali būt paleistas man į veidą. Sukaupiau visą pyktį ir pasakiau „I won‘t give u anything leave me alone, ok?” Atrodo pavyko ir ji nuėjo. Taksistas, kaip ir pridera, klasiškai nardė tarp mašinų, visur signalino. Pats eismas manęs nenustebino, nes ir tikėjausi, kad eismo čia nebus. Kelionė truko gal 50 min bet buvo visai įdomu . Atvykus pas daktarą Ansandi mane įleido kažkoks vaikinas ir nuvedė į kambarį. Pasakė, kad šeima jau miega ir pamatysiu juos rytoj. Mielai būčiau įsitikinęs ar tikrai į tą butą patekau, bet nesipriešinau ir smigau.
Ryte atsikėliau apie 10:30h. Būčiau miegojęs iki kokių 14h kaip ir pridera, bet visgi svečiuose esu, tai užsistačiau žadintuvą. Pusryčiaudamas sužinojau, kad mano autobusas į Panchgani buvo 6h ryte, tada vyksiu ten sekančią dieną. Nusprendžiau išlįst apsidairyt aplinkui. Visur aplinkui verda gyvenimas, visi stumia savo prekes. Retkarčiais susilaukdavau kokių šūkių, ar šiaip žvilgsnių. Žmonės miegantys gatvėse nelabai nustebino. Reagavau į tai natūraliai. Labiau nustebino, kad nemažai jų atrodo tikrai skurdžiai, gyvena gatvėj, bet turi mobiliaką. Vienas vyras gyveno su vaiku ant gatvės po stogu, padarytu iš dėžių, bet turėjo naglesnę nokia nei mano  Kad žmonės gali miegoti gatvėje, tai ir taip aišku, bet negalvojau, kad taip sugeba ir šunys. Keista kai eini, o ant takelio visu pločiu miega šuo ir į nieką nereaguoja. Nusipirkau basutes, arbatmedžio aliejaus ir skustuvą. Už viską gavosi turbūt apie 70 lt. Viskas buvo gerai, kol nepamačiau vieno incidento. Kažkokioj gatvėj autmobilis prie mano akių partrenkė vaiką ir padidinęs greitį nuvažiavo. Vaikas krito be sąmonės, prie jo iškarto atsirado gal 20 žmonių, kažkas bandė motoroleriu vytis mašiną. Nežinau kaip viskas baigėsi paskui, bet nemanau, kad jį net išvežė į ligoninę, o vairuotoją pagavo. Vaikas neatrodė iš turtingųjų, o panašu, kad tokie čia palikti likimo valiai. Po šito įvykio buvo baisoka vaikščioti per gatvę, juolab, kad nežinai į kurią pusę žiūrėti. Eismas čia vyksta priešinga kelio puse, bet kartais susidaro vaizdas, kad eismas vyksta jokia kelio puse, kur nori ten važiuoji, svarbu daug signalizuot. Beveik ant kiekvieno sunkvežimio parašyta „HORN PLEASE!!!”.

Tai tiek šiam kartui, neprižadu, bet stengsiuos parašyt dar kada. Žinoma jei įdomu kam 

Linkėjimai
Rapolas

Rodyk draugams